Mongolijos smiltpelė – vidutiniškai 10 cm ilgio būtybė. Jos kūnas plonas, grakštus, kaklas trumpas. Užpakalinės kojos ilgesnės už priekines. Sveria 75–120 g. Patinai paprastai sunkesni ir masyvesni už pateles. Nelaisvėje išgyvena 4–5 metus.
Mongolijos smiltpelės plačiai paplitusios Mongolijos bei Šiaurės Kinijos stepėse. Jos gyvena sausringose gamtos zonose su skurdžia augmenija. Jos gerai prisitaikiusios prie sauso ir karšto klimato, todėl geria mažai. Azijos dykumose gyvenančios laukinės smiltpelės būna rusvai gelsvos, mėgsta tupėti ant užpakalinių kojų ir atidžiai klausytis menkiausio triukšmo.
XIX a. viduryje pirmosios smiltpelių atstovės iš Šiaurės Kinijos buvo atvežtos į Paryžių. Pradžioje jos gyveno žvėrynuose ir laboratorijose, tačiau laikui bėgant jas pradėjo auginti ir mėgėjai. Per paskutiniuosius dvidešimt metų jos tapo labai populiariais naminiais graužikais.
Mongolijos smiltpelės pradeda daugintis nuo žiemos pabaigos ir iki rudens susilaukia 4–5 vadų. Kiekvienoje vadoje vidutiniškai būna po 5–6 mažylius. Patelės nėštumas trunka apie 23 dienas. Patelę su vada galima palikti su patinu bei kitais grupės nariais. Visa grupė prisideda prie jauniklių auginimo.
Ką tik gimę jaunikliai būna akli, pliki, bejėgiai. Sveria vos pora gramų. Jaunikliai pradeda ėsti 12 dienų amžiaus, dar būdami akli, bet motina žinda iki mėnesio amžiaus. Praregi 14–16 dienų, o atskirti nuo motinos galima 4–5 savaičių jauniklį.
Patelėms nėštumo ir jauniklių auginimo metu papildomai galima duoti gyvulinės kilmės baltymų – varškės, virtų kiaušinių, vabzdžių ir jų lervų.
Galima duoti mineralinių papildų – kreidos, glicerofosfato, kitų mineralinių medžiagų ir vitaminų skirtų graužikams.
