Tai dar vienas renginys iš renginių ciklo „ATVERK DURIS VASARAI“. Jis skirtas paminėti birželio 14-ąją – Gedulo ir vilties dieną. Šią dieną prieš daugiau nei 70 metų prasidėjo masiniai lietuvių areštai ir trėmimai į Sibirą. Sunku įsivaizduoti, ką teko išgyventi ištremtiems, iš gimtų namų išplėštiems žmonėms.
Šiandien šis skausmas gyvas tų žmonių širdyse, kurie grįžo į Lietuvą. Šiuolaikiniam vaikui to neįmanoma suprasti, tačiau apie tai turi žinoti.
Minint šią dieną mūsų mokykloje vyko prisiminimų rytmetys. Susirinkę mokiniai žiūrėjo trumpą vaizdo įrašą „Vaikai tremtyje“, klausėsi mokytojos L. Urbšytės bei bibliotekininkės V. Urbšienės pasakojimų apie jų močiutės-mamos Birutės Dulinskienės prisiminimus, kuri buvo ištremta 7 metų: ,,Sėdėjau vežime ir džiaugiausi, kada mane kažkur veš...tik nesupratau, kodėl visi aplink verkia, kaukia šunys....“, ,,Duonos šeimai eidavau parsinešti 7 kilometrus, tačiau kol grįždavau, visą ją suvalgydavau...“, ,,Mokykloje mums mokytoja pasakojo, jog yra toks fabrikas, kur gamina lašinius“.
Tremtinių prisiminimais dalinosi istorijos mokytoja R. Treikauskienė, kuri anksčiau rinko ir užrašinėjo mūsų miestelio tremtinių pasakotas istorijas.
Po išklausytų istorijų mokiniai iš daugybės į lagaminą sukrautų daiktų turėjo atrinkti ir jame palikti tuos daiktus, kuriuos tremiamiems žmonėms buvo galima pasiimti.
Taip pat aplankėme ir paminklą „Bolševizmo aukoms atminti“, kuris yra Keturvalakių miestelyje. Taip pagerbėme tuos, kurie nekaltai kentėjo.