Archyvas

Tarptautinė konferencija „Edukacinės erdvės ir ugdymo procesas“ (2018-10-18) Plačiau

Rugsėjo 17–22 d. Mokyklų edukacinių erdvių konkurso prizininkai dalyvavo tarptautiniuose mokymuose „Edukacinių erdvių ir gamtos ekspozicijų mokyklų aplinkoje kūrimas remiantis Čekijos ir Vokietijos visuomenės švietimo institucijų ir viešųjų edukacinių erdvių kūrimo ir naudojimo patirtimi“. Plačiau

Konkurso tikslas – aktyvinti mokyklų tikslingą, darnų ir estetišką edukacinių erdvių kūrimą ir kūrybišką jų naudojimą mokinių ugdymo procesui organizuoti, įtraukiant į praktinę veiklą visą mokyklos bendruomenę; skatinti mokyklų bendruomenių kūrybiškumą ir savarankiškumą, kuriant mokyklos vidaus ir lauko ir edukacines erdves; ugdyti vaikų ir jaunimo aplinkosaugos ir bendrąsias vertybes, formuojant mokyklos aplinkos savitumą, kuriant gamtos ir žmogaus sąlyčio aplinkoje zonas; stiprinti bendravimo ir bendradarbiavimo ryšius tarp ikimokyklinio, bendrojo ugdymo, profesinio mokymo įstaigų, neformaliojo vaikų švietimo mokyklų, skleisti gerąją patirtį.

Savivaldybių komisijos konkursui pristatė 82 mokyklas, iš kurių nacionalinio lygmens vertinimo komisija atrinko geriausias. 

Konkursą inicijavo Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija, organizavo Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centras.

Protokolas
Edukacinių erdvių nuotraukos

Įžvalgos ir rekomendacijos edukacinių erdvių kūrėjams

Edukacinės erdvės – tiek gamtinės, tiek virtualios, skaitmeninės – padeda materializuoti ugdymo turinį, tartum suteikia jam kvėpavimą, kvapą, spalvas. Keliaudami po Lietuvą įsitikinome, kad mokyklų edukacinės erdvės – tai galimybė išplėsti, pagilinti ugdymo turinį, atliepti skirtingų mokinių poreikius ir gebėjimus. Be to, tai idėjos papildomoms ugdomosioms veikloms, neformaliam švietimui, kas darosi labai aktualu įgyvendinant visos dienos mokyklos idėjas. Ir jeigu mokyklos kiemas tampa tokia edukacine erdve ar atskiromis erdvėmis, kiek daug gali gimti idėjų, kaip ugdymo turinį papildyti natūraliais objektais, tiriamaisiais darbais, atradimais, priežasčių – pasekmių paieška... Galų gale išėjimas iš nusibodusios, įgrisusios klasės į kitą mokymosi erdvę žadina mokinių mokymosi motyvaciją. Mokyklos, dalyvavusios Edukacinių erdvių konkurse, jau  pastebėjo tokių erdvių naudą, džiaugėsi pagerėjusiais pradinukų skaitymo gebėjimais ar apskritai mokymosi rezultatais. O dar, patekę į tokias edukacines erdves, ugdymo proceso dalyviai turi puikias galimybes integruoti skirtingų mokomųjų dalykų žinias, kai tarp jų nebelieka ribų... Mokiniai įsitraukia į įdomią teminę veiklą, pritaiko įvairių dalykų žinias ir įgyja naujų žinių, vedini naujų patirčių ir atradimų.

Kas labiausiai pradžiugino? Ogi viso kolektyvo kuriant edukacines erdves įsitraukimas. Ir nesvarbu, kas mokykloje esi: direktorius, valytoja, virėja... Kai visi vaidmenys yra vienodai reikšmingi, visos idėjos, iniciatyvos išgirstos ir pastebėtos. Tokiose mokyklose jauti laisvą ir kūrybišką mokytoją, o kartu ir tokį patį jo mokinį...
Kas nuliūdino? Kai kurių direktorių „grojimas pirmuoju smuiku“, apeinant diskusijas kolektyve ir pamirštant vaiką, jo amžiaus tarpsnio ypatumus. Tuomet dažnai „edukacinės erdvės“ tarnauja mums, suaugusiems, nes yra gražios, estetiškos.  O vaikui ir ugdymo turinio realizavimui kartais reikia visai ko kita. Nereikėtų pamiršti, kad edukacinės erdvės kuriamos ne dėl konkurso, jos yra gyvenimo mokykloje dalis.

2020 m. konkurse norėčiau pamatyti daugiau ugdomosios veiklos edukacinėse erdvėse įrodymų: ugdomųjų veiklų scenarijų, mokinių atliktų užduočių ar veiklos lapų, nuotraukose, vaizdo įrašuose užfiksuotų veiklų, mokytojų dalinimosi gerąja patirtimi ir pan. Dar vis ne iki galo išnaudojamas mokyklos kiemas. Jis tinka ne tik mokantis pasaulio pažinimo ar biologijos. Tai puiki erdvė mokantis užsienio kalbų ir joje turtinant žodyną. Turėtų atsirasti daugiau idėjų, kaip aplinką išnaudoti geografijos mokymui (meteorologinės aikštelės, pasaulio šalių kryptys, riedulių kolekcijos  po atviru dangumi, saulės laikrodžiai ir pan.).

Ugdymo institucijose stebimos ryškios permainos vidinėse ir išorinėse edukacinėse erdvėse. Jose išsiplėtė veiklų įvairovė: ugdomi įvairūs pojūčiai, protiniai gebėjimai, kalba, stiprinama sveikata, žadinamas smalsumas, siūlomi įvairūs didaktiniai žaidimai, atliekami eksperimentai, kuriami grafiniai darbai ir kt. Želdiniai tampa žinių apie pasaulį informacijos šaltiniu, bandymų ir tiesioginių aplinkos stebėjimų vieta. Geriausi pavyzdžiai – kai ugdymo institucija kuria savo tapatumą ir edukacinių erdvių tvarkymo kokybe nuosekliai siekia aplinkos ir asmenybės darnos. Deja, vis dar pastebima, kad kai kuriose ugdymo institucijose per mažai rūpinamasi tiek vidine, tiek išorine edukacine aplinka. Taip pat aktualūs ir estetiniai aplinkotvarkos klausimai. 

Siūlyčiau, kad novatoriškas idėjas pristatytų ugdytiniai, pasitelkdami ugdymo institucijos bendruomenę joms įgyvendinti. Tai skatintų teigiamą požiūrį į edukacinę aplinką, stimuliuotų mąstymą ir išradingumą, skatintų projektinę veiklą ir padėtų ugdymo institucijai tapti mėgstama bendravimo vieta.

Sveikatos išsaugojimo ir stiprinimo siekiniai jau užima tvirtą vietą edukacinių erdvių kūrimo procese. Šiemet pamatėme, kad mokyklos nemažai dėmesio skiria mokinių veikloms lauke, judėjimo skatinimui bei grūdinimuisi. Tačiau neramina batutų populiarumas ugdymo įstaigų erdvėse. Batutai – ypač populiari laisvalaikio praleidimo priemonė, tačiau tai nėra jau tokia nekalta pramoga. Lietuvos draudimo bendrovės kiekvienais metais skelbia, kad daugėjo vaikų susižalojimų šokinėjant ant batutų – vaikai patiria ne tik sumušimų, patempimų, išnirimų, bet ir kaulų lūžių. Kodėl batutai yra pavojingi vaikams? 

• Sužalojimai ir mirtys dėl batutų įvyksta šokinėjant susidūrus su kitu žmogumi, netinkamai nusileidus šuolio metu, darant įvairius triukus ar nukritus bei nušokus nuo batuto, užšokus ant spyruoklės ar rėmo.
• Apie 75 proc. sužalojimų įvyksta, kai ant batuto šokinėja daugiau nei vienas asmuo. Kuo mažiau sveria žmogus, tuo didesnė tikimybė susižeisti. Vaikai iki 6 metų amžiaus yra itin pažeidžiama grupė.
• Sužalojamos įvairios kūno dalys: kaklas, rankos, kojos, veidas ir galva. Pavojingiausi su batutais susiję sužalojimai yra galvos ir kaklo traumos.
• Suaugusiųjų priežiūra neužtikrina saugos. Daugiau nei pusė sužalojimų įvyksta prižiūrint suaugusiesiems. 

Todėl, mūsų nuomone, dideli batutai neturėtų būti įrengiami ugdymo įstaigoje. Būtina laikytis gamintojo nurodytų naudojimosi instrukcijų, geriausia, vienu metu leisti šokinėti vienam vaikui. Be to, kai kuriose ikimokyklinio ugdymo įstaigose matėme nedidelius, dirbtinus  vandens telkinius, su fontanėliais, ar vandens lelijų žiediais. Žinoma, tokie įrenginiai puošia aplinką, tik ar jiems vieta ugdymo įstaigose? Statistikos duomenimis, Lietuvoje kasmet nuskęsta apie 10 vaikų. Vaikams nuo 1 iki 4 metų kyla didžiausia rizika nuskęsti, nes jie yra judrūs ir gali patekti į neprižiūrimą vandens telkinį, iš kurio patys negalės išlipti. Skęsta vaikai greitai – per 15–20 sekundžių, o suaugusieji dažnai neįvertina rizikos. Pasauliniame skendimų pranešime nurodomi tokie pagrindiniai vaikų skendimų rizikos veiksniai: netinkama ar nepakankama vaikų priežiūra, kliūčių, ribojančių prieigą prie vandens, nebuvimas bei nepakankamas galimų pavojų įvertinimas. 

Siekiant apsaugoti vaikus nuo skendimų būtina:
•Aptverti (net ir visai negilius) atvirus vandens telkinius ir baseinus iš visų pusių ne žemesne negu 120 cm tvora su rakinamais ar kitaip tvirtai uždaromais ir vaikams neatidaromais varteliais. Tai 95 proc. sumažina skendimo tikimybę.
•Nepalikti vienų vaikų be priežiūros (nė minutei!) prie vandens telkinių, net visai negilių;
•Vaikams pavojingi ir dideli pripučiami baseinai, kur ypač būtinas suaugusiųjų dėmesys.

Pastebėjome ir sėdmaišių bumą mokyklų vidinėse erdvėse. Kai Europos mokyklos visokiais būdais stegiasi mažinti mokinių sėdėjimo laiką, įrengdamos stovimas mokymosi vietas, mūsų mokyklose suteikiama galimybė sėdėti net ir pertraukų metu. 

2020 m. edukacinėse erdvėse turėtų atsirasti

Mokslo metų pailginimas bei saulėtas oras skatino mokytojus ir mokinius išeiti iš uždarų patalpų ir ugdymo veiklą tęsti lauke. Kai kurios ugdymo įstaigos buvo tam pasiruošusios, kitos – ne. Mūsų nuomone, ugdymo įstaigų lauko teritorijose turėtų atsirasti kuo daugiau erdvių, kuriose vaikai galėtų ne tik mokytis, bet ir aktyviai leisti laisvalaikį, judėti. Visos ugdymo įstaigos turėtų įsirengti lauko klases (apsaugotas nuo tiesioginių saulės spindulių), treniruoklių, įvairiems lauko žaidimams skirtas vietas. 
Taip pat skatiname kuo daugiau edukacijai išnaudoti valgyklų erdves, kuriose turėtų atsirasti įvairūs užrašai, sveikatai palankaus maisto receptai ar kitos vaizdinės priemonės skatinančios sveiką pasirinkimą.

Mokyklų edukacinių erdvių konkursas buvo puiki galimybė susipažinti su įvairių ugdymo įstaigų fizine aplinka, jos pritaikymu edukacijai. Stebint konkurse ne pirmus metus dalyvaujančių ir naujai įsitraukusių ugdymo įstaigų teritorijos gamtinę ir sukultūrintą erdvę, reikia pripažinti, kad tarp „senbuvių“ ir „naujokių“ labai ryškių skirtumų neišskirčiau. Daugelyje ugdymo įstaigų kūrybingai yra tvarkomos mokyklų edukacinės erdvės, matomas jų naudojimas ir pritaikymas ugdymo(si) procesui, pastebima ir mokyklos bendruomenės veikla. 

Geros mokyklos koncepcijoje teigiama – „Ugdymo(si) aplinka: dinamiška, atvira ir funkcionali.“ Lankantis ugdymo įstaigose, ypač tose, kur įgyvendinamas pagrindinis ir vidurinis ugdymas, pasigendama ugdymo erdvių įvairovės tiek lauke, tiek ir viduje. Galėtų atsirasti daugiau įvairios paskirties (vestibiuliai, bibliotekos, valgykla ir kt.) pertvarkytų erdvių, „klasių lauke“ ir kt. Tokių erdvių kūrimas neturėtų reikalauti didelių laiko ar finansinių sąnaudų. Remiantis kai kurių mokyklų patirtimi matyti, kad visa tai galima įgyvendinti ir su esamais resursais, tačiau reikėtų įtraukti mokinius ar pasitelkti mokyklos bendruomenę. Tą galima daryti ir įvairių pamokų metu, kūrybiškai įgyvendinant mokinių idėjas ir projektus, pritaikant jų darbus, kūrinius, daiktus. 

Kitas pastebėjimas – mokyklos per mažai išnaudoja virtualią erdvę, savo internetines svetaines. Jose gali būti net atskira rubrika, kurioje būtų randamos galimos įvairios mokymosi aplinkos, mokinių darbai, užduotys ir kt. 
Svarbu, kad fizinė ir virtuali mokymo(si) aplinka būtų saugi, sveika, lengvai pertvarkoma, pritaikoma mokinių patyriminiam mokymuisi, jų saviugdai, padėtų formuotis įvairiems mokinių pomėgiams, pasaulėvokai, jų kultūrai.

Aplinkos pritaikymas geografijos žinioms ugdyti

Kuriant ar plečiant esamą ugdymo įstaigos fizinę aplinką reikėtų išnaudoti visus jos teritorijoje esančius gamtinius ir kultūrinius objektus. Tai galėtų būti geografinė aikštelė, kurioje galima atlikti dangaus stebėjimus, nustatyti Saulės aukštį, surasti Siaurinę žvaigždę, apskaičiuoti jos aukštį, atlikti litologinius, dirvožemio tyrinėjimus, vykdyti meteorologinius ir fenologinius stebėjimus, kaupti kraštotyrinę medžiagą. Taip pat gali būti įrengiamos priemonės, padedančios orientuotis vietovėje – gnomonas, vietos geografinės koordinatės (lygiagretė ir dienovidinis), kompasiniai augalai (kerpėmis apaugęs akmuo, kelmas), pasaulio krypčių rodyklė, nurodanti konkrečių objektų, miestų atstumą nuo mokyklos.  

Pasaulio pažinimui svarbus reljefas, upių tinklas ir kt. Jei labai išskirtinių reljefo formų mokyklos aplinkoje nėra, gali būti įrengiamas nuotraukų stendas, aiškinamieji žemėlapiai, aplinkos modelis arba reljefiniai žemėlapiai su užrašais. Pasitelkus savitą atskiro krašto reljefo ir jo raidos savitumą galima surinkti ir ugdymo įstaigos vidiniame kieme įrengti, pvz., Lietuvoje randamų uolienų kolekciją, etiketėje nurodant konkrečios uolienos pavadinimą, žemėlapyje pažymint jos radimvietes. Kitas ugdymo įstaigų fizinės aplinkos pritaikymo edukacijai būdas – geografinio-pažintinio tako įkūrimas, kuris gali tęstis net ir už ugdymo įstaigos teritorijos ribų. Ypač pažintiniam takui dėkinga mokyklų, esančių netoli ežero, pelkės, miško, upelio ir pan., aplinka – atsiranda galimybė įrengti išskirtinių objektų stoteles su aprašymu, organizuoti įvairaus pobūdžio stebėjimus, atlikti tiriamuosius darbas. 

Nuostatai
1 priedas
2 priedas
3 priedas