Epistolinio rašinio

„Parašyk laišką artimajam ir papasakok savo patirtis COVID-19 pandemijos metu“ – tokia tema šiais metais epistolinį rašinį kūrė mokiniai iš viso pasaulio. Epistolinio rašinio konkursas, rengiamas nuo 1971-ųjų, šiemet jau 50-asis. Jį rengia Pasaulinės pašto sąjungos (PPS) Tarptautinis biuras kartu su Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija (UNESCO).

Konkursas organizuojamas dviem pakopomis: pirmiausia išrenkami kiekvienos šalies nugalėtojai, tada jų rašiniai išverčiami į prancūzų kalbą ir siunčiami PPS Tarptautiniam biurui, kad galėtų dalyvauti tarptautiniame konkurso ture.

Šiemet nacionalinio etapo laimėtoja tapo Kauno Kazio Griniaus progimnazijos aštuntokė Eva Dovidonytė (mokytoja Rita Kanaukienė).

Evos  rašinį skaitykite čia. 

Konkurso protokolas

Lietuvoje konkursą organizuoja Lietuvos paštas kartu su Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija, Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerija bei Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centru. Mokinių darbus ne vienerius metus vertina rašytojai Gintarė Adomaitytė ir Ričardas Šileika. 

 

„Laiškai yra ne tik vertingi istorijos šaltiniai, tačiau ir unikalių gyvenimo patirčių atspindžiai. Jie padeda pažinti laikotarpį, kurio kontekste yra parašyti, bei autorių, jo patirtis, mintis ir emocijas. Šis žanras leido paauglės Evos akimis kitu rakursu pamatyti ir apgalvoti pandemiją, kuri palietė visų kartų elgseną, mintis ir svajones. Toks neįprastas metas atneša daug atradimų, kuriems pastebėti kartais tereikia trumpos refleksijos, šiuo atveju – laiško draugui arba sau“, – sako Lietuvos pašto Komunikacijos departamento vadovė Ugnė Bartašiūtė.

Kiek plačiau apie šį konkursą pasakoja rašytoja Gintarė Adomaitytė.

Šiais metais epistolikos konkurso dalyviams teko itin slogi, sunki, varginanti užduotis. Žmonės, įkalinti pandemijos, buvo pakviesti rašyti apie ką?

 Apie ją – tą nuvarginusią izoliaciją, apie atskirtį, apie bandymus gyventi savaip. Aš gerbiu, aš skatinu kiekvieną mokinį, dalyvavusį konkurse. Mielai apdovanočiau VISUS. Nebuvo nė vieno, kuris neatskleistų savo patirčių. Kaip mokėjo, kaip galėjo, kaip suvokė...

Apdovanojimai tenka, deja, ne visiems. Labiausiai tiems, kurių laiškuose pajutome energiją, savitą požiūrį, raiškias detales, vaizdingumą. Ir filosofiją – gal vaikišką, gal paauglišką, bet vis tiek – filosofiją. 

Nebijau prisipažinti: tai mano gyvenime pirmasis, o gal ir paskutinis konkursas, taip žiauriai mane  nuvarginęs ar bent jau sugluminęs. Laiškai atskleidė neapsakomai daug. Keblius santykius šeimose, kraupią vienatvę, o gal dar baisiau – negalią būti savimi, norą žūtbūt taikytis prie vyresniųjų diktato. 

Esu rašytoja. Tik rašytoja, kadaise svajojusi apie psichologijos studijas. Mudu su Ričardu Šileika vertinome literatūrinę raišką, bet... Kaip noriu Jus skatinti ir drąsinti –  Jus, prislėgtus, įbaimintus, priverstus pataikauti ir taikytis vaikus. 

Slibinai įveikiami. Ne tik pandemijos slibinai – ir tie, kurie slaptai gyvena mumyse.