NACIONALINIS MOKINIŲ MENINĖS KŪRYBOS DARBŲ KONKURSAS,
SKIRTAS UNESCO PASAULIO PAVELDO LIETUVOJE METAMS,
„KELIONĖ LAIKU – ATGIMUSI VILNIAUS ISTORIJA“
Konkursą koordinuoja:
Audronė Urbelionienė, LMNŠC Meninio ir kultūrinio ugdymo skyriaus metodininkė
Tel.: 8 5 2766748, 8 656 38112, el. paštas audrone.urbelioniene@lmnsc.lt
Rimantas Kisielius
Dailės mokytojų asociacijos prezidentas
Tel. 8 68 237664, el. paštas dmasociacija@gmail.com
____________________________________________________________________________
____________________________________________________________________________
Mintys konkursui pasibaigus
Gediminas Piekuras,
konkurso darbų vertinimo komisijos narys
Nacionalinis mokinių meninės kūrybos darbų konkursas savo apimtimi ir kokybe visose trijose amžiaus grupėse nuteikia apmąstymams apie jaunų žmonių įspūdžius, kūrybiškumą, domėjimąsi Vilniaus miesto istorija. Valstybę kuria miestai, miestus kuria asmenybės, asmenybės formuojasi miestų istorijos kontekste. Mokinių piešinių konkurso spalvos ir turinys faktiškai tai įrodo. Vaikų kūryba ir tiesa persipina tarp epochų savo objektais ir asmenybėmis, sukurdama išraiškingus naiviojo realizmo, abstrakčios tikrovės ir istorinės tiesos paveikslus. Interpretacijos ir faktai, spalva ir linija, dėmė ir tuštuma, formatas, pasitikėjimas ir atidumas – visa tai jautriai atsispindi Vilniaus miesto istoriniuose ženkluose.
Pirma amžiaus grupė (7–10 metų), mažieji pasakų kūrėjai, susitapatinę su savo herojais tampa didvyriais miesto erdvėje ir laike, kalvose ir spalvose. Nėra taisyklių, yra tik noras pavaizduoti, dažai ir popierius. Čia vyrauja minimalistiniai tūriai, mažai detalių, tik tai, kas svarbu. Šalia įdomios, netikėtos istorinių faktų interpretacijos pastebimas pedagogų sumanus, globėjiškas sparnas.
11–14 metų amžiaus kūrėjai stebina emocionaliais ir be galo darbščiais vaizdiniais. Vilnius suskamba paaugliško romantizmo kultūrologiniais laiko vitražais. Idealizmas reikalauja idealios formos ir nebesvarbi istorinė faktologija, svarbu čia ir dabar.
Matymas ir mąstymas – 15–18 metų mokinių piešiniai. Tai žinių ir formos derintojai, kultūringai užkoduojantys jiems svarbias žinutes. Subtiliai konstruoja laiką erdvėje iš istorinės praeities ir archetipinių detalių. Santūrūs, tikintys savo ir miesto ateitimi. Gal tai būtų galima vadinti paauglišku menu su teise užaugus tapti dailininku.
Miestas atrado jaunuosius dailininkus, kurie savo širdimi, protu ir jausmais prisiminė senąjį ir sukūrė naują, atgimusį Vilnių.
Konkurso apibendrinimas
VDA prof. Danguolė Brogienė
Nacionalinį mokinių meninės kūrybos darbų konkursą „Kelionė laiku – atgimusi Vilniaus istorija“ organizavo Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centras, Valstybinė kultūros paveldo komisija ir Dailės mokytojų asociacija.
Vystant šį meninio ugdymo projektą buvo skatinamas pilietinis jaunosios kartos auklėjimas, istorinės savimonės ugdymas, kultūrinio paveldo aktualinimas.
Konkurso ,,Kelionė laiku – atgimusi Vilniaus istorija“ tikslas buvo dailės kalba išreikšti savo santykį su istorine praeitimi.
Kadangi puoselėjant vertybines nuostatas buvo ugdomi ir meninės kūrybos gebėjimai, kūrybiniuose darbuose aiškiai matomi autorių ieškojimai, netradicinių meninių raiškos priemonių bandymai.
Konkurse dalyvavo 484 mokiniai iš visos Lietuvos bendrojo ugdymo mokyklų, formalųjį ugdymą papildančių bei neformaliojo švietimo įstaigų.
Konkursas organizuotas trijose amžiaus grupėse:
I amžiaus grupė – 7–10 metų, II amžiaus grupė – 11–14 metų, III amžiaus grupė – 15–18 metų mokiniai.
Iš kiekvienos amžiaus grupės sudaryta konkurso vertinimo komisija atrinko po 20 darbų parodai ir iš kiekvienos grupės po 5 nugalėtojus. Konkurso laureatai bus įvertinti diplomais, atminimo dovanomis bei rėmėjų prizais.
Vilniaus senamiestis į UNESCO Pasaulio paveldą yra įrašytas kaip išskirtinis viduramžiais susiformavusio miesto pavyzdys, turėjęs reikšmingą įtaką Rytų Europos kultūroje. Ši frazė glaustai ir sausai nusako mūsų sostinės vertę, tačiau nepadeda įsivaizduoti jo istorijos bei perskaityti išlikusių ženklų. Juos atpažinti gali padėti tik atidumas, žinios ir – didžiąja dalimi – fantazija.
Vilniuje nuo 1323 m. gyveno ne tik skirtingų amatų, bet ir skirtingų tautybių žmonės, kurie telkėsi skirtingose miesto dalyse ir palikdami ryškų ženklą Vilniaus istorijoje ir regimajame jo pavelde.
Kitas išskirtinis Vilniaus senamiesčio bruožas yra sakralinių pastatų gausa, iki šių dienų išlikę miesto ženklai – į viršų kylantys, atrodytų, besvoriai baroko bokštai, atidengti gotikos arba renesanso mūrų fragmentai, juodai baltas sgrafito dekoras, išsikraipę senamiesčio pastatai palei senąsias vingiuotas gatveles.
Smagiausia, kad istoriją kuriame ir mes patys. Galima buvo džiaugtis, kad Vilniaus istorija tapo dalyvavusių konkurse moksleivių vaizduotės dalimi ir įkvėpė juos sukurti kūrybiškus, išskirtinius bei originalius darbus.
Visų amžiaus grupių dalyvių piešiniuose galima buvo matyti labai įvairių sprendimų atskleidžiant konkurso temą. Tačiau galima įžvelgti ir tam tikras kiekvienos grupės tendencijas.
Jauniausiųjų grupės moksleiviai konkurso temą labai gražiai interpretuoja, fantazuoja. Skirtingomis technikomis ir labai drąsiai žaisdami su spalvomis, jie įdomiai atskleidė Vilniaus miesto istoriją bei jiems reikšmingus paveldo ženklus. Puiku, kad šios grupės darbuose mažiau jaučiama mokytojo įtaka. Kūrinių kompozicijose daug fantazijos, netikėtų komponavimo rakursų ir drąsaus spalvų panaudojimo. Piešiniuose jaučiamas vaikiškas, niekieno nesuvaržytas išlikęs netradicinis mąstymas. O tai labai džiugina, nes vėliau, bręstant, suaugusiųjų įtaka dažnai sumažina fantazijos ir interpretacijos netikėtus sprendimus, viską bandoma įsprausti į tam tikrus rėmus ir apribojimus.
Antros grupės (11–14 metų) moksleiviai nagrinėdami konkurso temą daugiau naudojo jau grafinę išraišką, šiek tiek mažiau spalvų žaidimo ir įvairovės. Tačiau galima pastebėti įdomesnį kompozicinį sprendimą, netipišką miesto ženklų interpretavimą ir jų pateikimą piešiniuose. Daugiau matome temos apmąstymo, pasirenkamų vietų arba reiškinių tikslingumą. Gal tik pasigedau drąsesnių ir įdomesnių, netikėtų spalvinių sprendimų, per kuriuos galima buvo žaismingiau suteikti temos interpretacijai atspalvių. Pastebėjau ir atsirandančią tendenciją, kai spalvos pamažu traukiasi iš piešinių, atsiranda ne tapybinė, o grafinė išraiška, vienatonis arba achromatinis spalvų sprendimas.
Trečios grupės dalyvių darbuose labai aiškiai išsiskyrė dar viena tendencija – dominavo beveik vien tik grafinis sprendimas, minimalus spalvų naudojimas. Tačiau matosi stipresnė ženklų, simbolių paieška ir jų kūrybiškas interpretavimas. Buvo įdomu skaityti užkoduotus ženklus, analizuojant piešinius surasti vis naujus simbolius, kurie atskleidžia Vilniaus istoriją, miesto atpažinimo architektūros svarbias detales, kintančio miesto naujus ženklus. Todėl, vertinant šios grupės darbų visumą, net ir minimalus spalvų panaudojimas pasiteisino, nes galima neblaškant dėmesio gilintis į kuriamo pasakojimo arba naujo požiūrio į Vilniaus miesto ženklus turinį.
Apibendrinant piešinių konkursą, norisi padėkoti visiems dalyviams, o taip pat ir jų mokytojams, puoselėjantiems kūrybiškumo pradmenis. Džiaugiuosi, kad mūsų Lietuvos mokyklose vis dar pakankamai aktyviai yra lavinami jauni žmonės per spalvas, kompoziciją, interpretaciją... Juk manoma, kad dailė ir muzika aktyvina žmogaus matematinius gebėjimus, loginius sprendimus. Taigi linkiu mokykloms, dailės mokytojams ir mokyklų bendruomenėms kuo dažniau atkreipti dėmesį į dailės pamokas, jų turinį. Mokymo procese tokių pamokų turėtų būti žymiai daugiau, nes tai auklėja, moko kūrybinio, įdomaus mąstymo, netikėtų sprendimų, o šiandieną dar dažnai to pasigendame mūsų visuomenėje. Jeigu nesužlugdysime žmogaus prigimtinės kūrybiškumo galimybės, nestabdysime ir nerėminsime jo taisyklėmis ir apribojimais, ateityje turėsime puikią ir kūrybingą, nebijančią naujų sprendimų jaunąją kartą.
Paroda bus eksponuojama gegužės 4-16 d. LR Seime.
Konkurso laimėtojai gaus kvietimus į parodos pristatymą.
