Pirmą kartą pakvietęs 2016-aisiais, minint Japonijos ir Lietuvos diplomatinių santykių 25-metį, ir kultūrinių mainų tiltu su nauja tema grįžęs konkursas šiemet įtraukė 52 Lietuvos bendrojo ugdymo bei neformaliojo švietimo įstaigas. Savarankiškai dalyvavusiųjų grupėje (72 darbai) – ir keli tautiečiai iš Slovakijos ir Liuksemburgo.
Iš viso konkursui atsiųsti 641 iliustruoti haiku.
Nemažai darbų sulaukta iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Alytaus, Kėdainių. Džiugu, kad vis aktyvesni atokesnių šalies vietovių mokiniai. O patys aktyviausi šiemet – panevėžiečiai.
Vertinimo komisijos nariai, haiku kūrėjai ir tyrinėtojai: Vytautas Dumčius, Artūras Šilanskas, Saulė Markevičiūtė ir Virginija Kalinauskaitė, mokinių darbus vertinę neįprastomis, karantino padiktuotomis, bet ne mažiau atsakomybės ir kūrybinio susikaupimo reikalaujančiomis sąlygomis, išrinko pačius sėkmingiausius.
Nugalėtojais tapo:
Ainaras Trakšelis, 7 metai, Kaunas
Aistė Mankauskaitė, 14 metų, Alytaus r.
Aistė Mikalionytė, 12 metų, Alytus
Austėja Valonytė, 13 metų, Panevėžys
Dalia Matuzonytė, 11 metų, Vilnius
Dominyka Švėgždaitė, 13 metų,Panevėžys
Emilija Beiliūnaitė, 12 metų, Panevėžys
Emilis Liaudanskas, 11 metų, Panevėžys
Gabrielė Valionytė, 7 metai, Kaunas
Ineta Martinkevičiūtė, 11 metų, Vilnius
Kamilė Škarnulytė, 10 metų, Panevėžio r.
Karolis Andriukaitis, 9 metai, Kauno r.
Liepa Bizaitė, 12 metų, Panevėžys
Matas Mirbakas, 10 metų, Kauno r.
Mija Liepa Balčiūnaitė, 12 metų, Panevėžys
Milda Antanaitytė, 12 met, Klaipėda
Neringa Mikailaitė, 11 metų, Vilnius
Neringa Radajevaitė, 12 metų, Klaipėdos r.
Paulius Gudavičius, 10 metų, Kauno r.
Rusnė Rudinskaitė, 11 metų, Kauno r.
Skaistė Kučinskaitė, 12 metų, Panevėžys
Ugnė Juodikytė, 15 metų, Panevėžys
Vigailė Milašauskaitė, 12 metų, Klaipėda
Viltė Bimbaitė, 12 metų, Kelmė
Žeimantas Kviklys, 10 metų, Molėtai
Jau keliauja prizai iš Japonijos. Nugalėtojams jie bus įteikti konkurso baigiamosios šventės metu.
Renginys numatomas 2020 m. birželio 8 d. (informuosime, jei dėl objektyvių priežasčių data keisis).
Birželio mėnesį XVI Pasaulio vaikų haiku konkurso rezultatai bus skelbimi JAL fondo tinklalapyje http://www.jal-foundation.or.jp/contest-e.html
Geriausi konkurso darbai bus publikuojami specialiame XVI Pasaulio vaikų haiku konkurso leidinyje, eksponuojami JAL orlaiviuose tarptautinių skrydžių metu.
Vertintojų įspūdžiai ir patarimai
Vaikystės prisiminimai
Vaikystėje visi buvome sportininkai: spardėme kamuolį, šokinėjome per virvutę, visai nesusimąstydami apie tai, kad galbūt ateityje tapsime visam pasauliui žinomais atletais. Mes mėgavomės tuo, kad galime būti vikrūs, šoklūs, ir visai nesvarbu, kad šiandien „nespėju mušti“, juk gyvenimas toks ilgas, kad negali žinoti, į kurią pusę pasisuks kelias. Belieka tik mesti „muselę viršun“ nieko negalvojant, nemąstant apie ateitį. Svarbiausia atmušti. Ne veltui „raketė rankoj“. Jos užgauta muselė skrenda tik jai vienai težinomais keliais, kurie veda į tolyn nežinomais ir neprognozuojamais posūkiais.
Kartais poetinis tekstas atsiranda visai paprastai. Jam nereikia jokių sudėtingų, neįprastų žodyno formų ar sunkiai suprantamų palyginimų. „Sniegui prisnigus/ ant aukščiausių kalnelių/ pražysta slidės“. Pirmiausia skaitytojas čia turėtų pastebėti spalvą. Tarp baltos sniego spalvos, kuria užtiesti visi akimi regimi kloniai ir kalneliai, staiga sužvilga kitokia – slidžių spalva. Ji nevienoda, jos spalvinė išraiška labai marga, tačiau svarbu tai, kad ji išjudina viską aplinkui. Žiemos sustirusiame peizaže viskas ima judėti – čiuožti, vartytis, keistis. Šis judėjimas yra laikinas, trunkantis gal pusę dienos, bet toks svarbus, nes švaros ir sąstingio pasauliui (jam atstovauja žiemos baltumas) suteikta spalva suteikia dinamikos, sukuria džiaugsmo pojūtį.
Trečiajame eilėraštyje taip pat visa prasmė koncentruojama teksto pabaigoje. Pirma ir antra eilutės yra įprastos, jokių poezijos naujumų neparodančios, o trečioji – „o aš vis minu“ – nukreipia mus į judantį žmogų. Jis visą laiką mina dviračio pedalus, net negalvodamas, ar jau rytas, ar vakaras. Tekste galima nujausti priešpriešą „rytas–vakaras“, kurios abu poliai vienodai supranta važiuojantį dviratininką.
Ketvirtasis eilėraštis turi priešingą variantą – čia prasminis akcentas sukoncentruotas į pirmąją eilutę. „Raudonas diskas“ yra disko metimo rungties pagrindinis elementas. Kodėl jis raudonas? Juk diskai paprastai nebūna spalvoti. Visa esmė yra ta, kad disko metimo varžybos vyksta iš ryto, kada saulė būna dar raudona. Jis paleistas skrieti ir akis seka judėjimą, visiškai nepaisydama nei horizonto linijos, nei finišo tiesiosios. Įdomiai nuskamba ir paskutinė eilėraščio eilutė – „ryto finišas“, kuris gali būti suprantamas ir tiesiogiai (varžybos baigiasi ryte), ir netiesiogiai prabyla apie pradžios pabaigą, apie tai, kad yra dalykų, kurių mes nepajėgiame, o gal ir nenorime kontroliuoti, todėl belieka visa tai palydėti horizonto link.
Penktasis eilėraštis mus nukelia į tolimą, gal kiek fantazijos apimtą pasaulį. Kažkokie žvilgantys krantai palei kelrodę žvaigždę kviečia išbandyti tas erdves, kuriose daugiau gali ir nebūti. Ir žodis „plaukti“ čia turi ne vieną reikšmę. Jis gali reikšti „plaukti kūnui“, „plaukti valtimi ar laivu“, „plaukti savo svajonėse“. Bet žodis „pabaigon“ nulemia eilėraščio tikslą – jis nurodo kelionės pabaigą, kada autorius sugrįžta ten, kur jis ir pradėjo.
Svarbu pagirti autorius, kad jie suvokė vieną iš pagrindinių haiku reikalavimų išlaikyti nustatytą skiemenų skaičių eilutėje. Kiekviename eilėraštyje yra gan ryškus sezoninis žodis, pasakantis, kokiam metų laikui priskiriamas eilėraštis. Gal todėl daugelyje eilėraščių pasikartoja žodžiai, mintys, susiaurėja išsakymo ribos. Bet tai būsimų poetų rūpestis, o šio konkurso visus dalyvius sveikinu su dar vienu prisilietimu prie pasaulinės poezijos.
Vertinimo komisijos pirmininkas Vytautas Dumčius
********
Keletas pastebėjimų dėl vaikų haiku su piešiniais konkurso. Nors tradicinis japonų poezijos žanras haiku yra išpopuliarėjęs pasaulyje, ir, rodos, daug kas daug ką apie jį žino, tačiau haiku tradicijos ir kompozicijos ypatybių supratimą būtų laikas perkelti į aukštesnį lygmenį, nei vien skiemenų skaičius 5-7-5. Formaliai ir tai yra svarbu dėl savidisciplinos ir koncentracijos, bet kompozicija (du vaizdinių planai su pertrūkiu (kireji) po pirmos eilutės ar prieš paskutinę eilutę) ir estetinės haiku kategorijos: wabi-sabi, karumi, yugen, yra tai, kas išskiria haiku iš bet kokių kitų trieilių. Vaikus mokykloje haiku konkursui berengiantiems mokytojams ypač aktualu būti patiems susipažinusiems su haiku tradicija, poetika ir japonų haiku klasikų: Bašio Macuo, Buson Yosa, Kobayaši Issa, Santoka Taneda, Šiki Masaoka ir kitų, kūryba. Šaltiniais lietuvių kalba gali pasitarnauti knygos: „Drugelis sniege“, „Septintasis mėnulis“, „Paparčio šventi ženklai“.
Vaikus norisi padrąsinti ir palinkėti jiems natūraliai reikšti save per šią trumpąją poezijos formą. Rašyti apie savo patyrimą, savo unikalų santykį su visa kuo greičiau emocijų, o ne supratimo lygmenyje. Esmė būtų užrašyti „iš širdies“, o ne „iš galvos“. O raiška turėtų būti konkreti: įvardinti tai, kas yra matoma, girdima, užuodžiama ar lytima potyrio metu. Vasara yra tik suprantamai laiką reiškiantis žodis ir neturi savo kvapo atskirai nuo to, kurį galime užuosti rasotą rytmetį pražydus bijūnams. Haiku yra ne apie išgalvojimą, kaip tai kažkas būna ar yra kažkur kitur kitiems, bet apie tai, kaip asmeniškai yra jaučiamas šios akimirkos atsiskleidimas, momento tiesos patyrimas.
Su geriausiais linkėjimais
Artūras Šilanska
********
Meninės-vaizdinės konkurso pusės vertintoja Virginija Kalinauskaitė išskyrė nugalėtojus, kurių darbuose jaučiasi daugiausia gyvybės ir kūrybinio džiaugsmo kibirkšties. Tai Žeimantas Kviklys, Dalia Matuzonytė, Ainaras Traškelis, Aistė Mikalionytė, Dominyka Švėgždaitė, Neringa Radajevaitė, Emilija Beiliūnaitė. O siųsdama linkėjimus į ateitį – visiems, besidomintiems kūrybiniais konkursais ir besirengiantiems juose dalyvauti, menininkė priminė svarbiausią pradinę kryptį: mažiau vaikytis štampų, ieškoti originalių stiliaus, kompozicijos, spalvinės gamos sprendimų.
********
Kiekvienas konkursas sužadina tam tikrą azartą ir lūkesčių: pirmiausia nudžiugina dalyvių aktyvumas, dar įdomiau paridinėti požiūrių ir sprendimų riešutėlį, o svarbiausia – rasti branduoliuką.
Ypač tokiame plačių galimybių lauke kaip Pasaulio vaikų haiku konkursas.
Šių metų tema – „Sportas“.
Komandoje ar pavieniui, sportas gerai. O ar svarbu rezultatas?
Konkursui pateikta darbų šūsnis nemenka. Daug žodžiu ir vaizdu išreikštų įžvalgų, daug spalvų.
Tačiau... netirštinant jų tamsyn, visgi norisi pasvarstyti apie tos kiekybės kokybę. Nes nemažą dalį darbų galima pavadinti skubos darbais. Neteisinant jų miglota improvizacijos laisve. Mat ne vienu atveju panašu, kad konkursui šis bei tas brūkštelėta privalomuoju būdu (darbas klasėje?), šis bei tas nuveikta pasidavus, tikėtina, ir savarankiškų bandymų bangai. Bet per daug nesigilinant ar dėl kitų įvairių priežasčių. Dar aiškiau sakant, daug paviršutiniškumo, temos (ne)supratimas pažodinis, vystymas tarsi pagal kažkokį mistinį šabloną: plakatiškuose piešiniuose stadionai, kamuoliai, rėkia panašūs, tik su nedidelėmis variacijomis užrašai „sportas – jėga“, „sportas – sveikata“, kažkodėl dažnokai kaitina saulė (galima tik spėlioti, įkarštį ar ką dar tai reiškia), laukia vartai (pastarųjų galimybės, gaila, neišnaudotos).
Savaime tie tipiniai pasikartojimai – nieko blogo, nes žmones riboja kalba, tradiciniai simboliai, įvaizdžiai, o ir atradinėjami panašūs dalykai. Be abejo, turi įtakos kasdienė aplinka, realijos (su sportu susijusios veiklos, planuotos olimpinės žaidynės).
Tačiau šiuo atveju, teikiant kūrinį konkursui – ignoruojama pagrindinė sąlyga – haiku žanras. Dalyvių amžius, žvalgos plotis ir gylis šios sąlygos nenubraukia. Anaiptol. Amžius pats tas kūrybiškumui reikštis.
Todėl ir laukiami išradingi darbai. Savito interpretavimo, haiku dvasios gaubiami paveikslai (žodžio ir vaizdo dermė) duotąja tema.
Nemažai yra darbų, kuriuos už vaizdinę dalį norisi išskirti kaip pavyzdinius, tačiau tekstas – toli toli nuo haiku. Ir atvirkščiai.
Juk haiku – tai poezijos žanras, apsakantis žmogaus būtį. Žmogaus ir aplinkos glaudų ryšį. Piešiami realūs vaizdai. Be pritempimų, išgalvojimų. Vengiama perteklinės raiškos, vaizdingumų, palyginimų, vertinimų. Ne atpasakojama, o rodoma. Paliekama neužbaigtumo iliuzija. Siekiama įtraukti į asociacijų grandinę...
Tai keletas gairių, vedančių į haiku.
Galbūt dalyviams (ar jų vadovams, jei tokių esama) trūksta apie haiku teorinių žinių. Tuo pačiu ir įgūdžių. Bet jei tik yra noro, tobulėti niekada nevėlu. Susidomėjusieji rimčiau galbūt susiras ankstesnių konkursų medžiagą, pastudijuos geriausius darbus, o pasidavę minčių tėkmei, besiginčydami ar pritardami, tikėtina, nustebs: vis dėlto kokia nuostabiai talpi maža forma. Tarsi branduoliukas.
Gal ir patys nustebins kada vėliau jį aptikę. Sėkmės, iki kito susitikimo!
Saulė Markevičiūtė
