Į pagrindinį turinį 
Lt / En
  
 

Praėjusią savaitę vyko Baltijos jūros projekto ir GLOBE programos stovykla. Tarptautiniuose projektuose dalyvaujantys entuziastai susirinko geriau susipažinti tiek vieni su kitais, tiek ir su Lietuvos pajūrio gamta. Į Klaipėdą komandos susirinko iš visos Lietuvos. Tris dienas trukusios stovyklos metu netrūko įvairių pažintinių veiklų po atviru dangumi.

Stovykla prasidėjo Pajūrio regioniniame parke. Apsilankę lankytojų centre, pažiūrėję filmą ir išklausę parko direktoriaus pasakojimą, iškeliavome į žygį pajūriu. Bekeliaudami matėme samangyvius, radome ant kranto išmestą grundalą ir kitų jūros įdomybių. LMNŠC metodininkas Tomas Pocius papasakojo apie būtent šioje vietoje, prie Olando kepurės, jo paties atrastą arklio kaulo fosiliją. Manoma, kad panašios kelionės metu aptiktam radiniui yra bent 39 tūkstančiai metų! Toliau bekeliaudami dalyviai rado daugybę mažų fosilijų pakrantės akmenėliuose.

Nužingsniavę apie keturis kilometrus pajūrio smėliu, priėjome „Memel-Nord“ pakrantės artilerijos bateriją. Ten mūsų jau laukė karine uniforma pasipuošęs gidas, kuris išsamiai papasakojo tiek apie šios vietos istoriją, tiek ir apie savo patirtį, radinius šioje istorinėje vietoje.

Pažingsniavę maršo ritmu, užlipę ant baterijos stogo, paklausę įvairių istorinių himnų ir apžiūrėję visai neseniai įrengtą ekspoziciją, toliau keliavome pažiūrėti dar senesnės vietovės ir patraukėme link Kukuliškių piliakalnio. Nors piliakalnis datuojamas dar 800–500 m. pr. m. e., mokslininkai jį atrado vos prieš penkerius metus.

Kadangi Kaišiadorių Algirdo Brazausko gimnazija noriai priėmė į savo mokyklinį autobusą ir kitų mokyklų narius, jų dėka aplankėme dar ir molą, o tada patraukėme į bendrabutį. Ten dalyvių laukė pirmoji protmūšio „Kas laimės melioną?“ dalis.

Antrąją dieną pradėjome nuo Karaliaus Vilhelmo kanalo. Trumpai susipažinę su jo istorija, keliavome į Tyrų pasivaikščiojimo taką. Pažintiniu taku eidami link paukščių stebėjimo bokštelio, pakeliui aptikome daugybę įvairių rūšių. Kelią perbėgo varine gyvate vadinamas bekojis driežas gluodenas, pirmieji pasiekę pievą spėjo pamatyti šokuojančias stirneles, o prie pat paukščių stebėjimo bokštelio grobio tykojo vapsvavoris.

Apžiūrėję pievos ir miško gyvybę, nuo bokštelio pamatę marias, keliavome į šalimais įsikūrusį nedidelį miestelį Dreverną. Jono Gižo etnografinėje sodyboje mus supažindino su laivadirbystės amatu, vėtrungių reikšmėmis ir sodybai būdingais daiktais, o įgytas žinias patikrino protmūšio žaidime! Galiausiai atėjo metas papietauti. Bet kol vyresnieji stiprinosi, patys ištvermingiausi (ir mažiausi!) nusprendė pietus iškeisti į galimybę įkopti į Drevernos apžvalgos bokštą!

Dairantis nuo bokšto, dėmesį patraukė tolumoje skraidantys jėgos aitvarai. Pasirodo, tolumoje mes matėme jėgos aitvarų bazę Svencelėje! Ten ir nuvažiavome iš arčiau susipažinti su šiuo nepaprastu sportu. Nors Svencelė mus pasitiko su tikrai nepaprastu reginiu – net keturiasdešimt dviem vandenyje skriejančiais ir šešiolika jėgos aitvarų ant žemės, paaiškėjo, kad mes paklydome! Teko grįžti atgal prie Drevernos bokšto. O ten instruktoriaus padedami ne tik pamatėme ir pačiupinėjome įrangą, ne tik stebėjome profesionalios sportininkės atliekamus triukus ant vandenlentės, bet drąsiausi vaikai išdrįso ir patys įlipti į vandenį!

Pirmiausia laukė čiuožimas vandenlente. Nors viskas atrodė tikrai sudėtinga, vos po kelių kartų viena mokinė laikėsi jau visai neblogai ir netgi bandė daryti posūkius. Po to sekė ir jėgos aitvarų skrydis. Tik pirmiausia reikėjo mokinių pagalbos aitvarą pakelti nuo žemės! Paskui, instruktoriui atlikus kelis šuolius ore, paaiškėjo, kad aitvaras per menkas skristi dviese ir prireiks didesnio! Išbandyti pakeltą į orą didįjį aitvarą panoro du drąsuoliai.

Grįžus atgal ir pavakarieniavus, netgi suvalgius vakarykštį melioną, beliko tik vienintelis neišspręstas reikalas – išsiaiškinti, kas šį vakarą laimės moliūgą!

Paskutinę stovyklos dieną žygio aprangą pakeitė puošnesni apdarai, o mišką – senovinės Klaipėdos universiteto salės.

Klaipėdos universitete archeologas prof. habil. dr. Vladas Žulkus papasakojo apie savo tyrimus, vykdomus jau per dvidešimt metų. Sužinojome ne tik apie Baltijos jūros dugne gulinčius nuskendusius laivus, bet ir apie senovinį ten slūgsantį mišką, apie tūkstančius metų bylojančius durpių klodus ir apie ežeruose gulintį piliakalnių palikimą.

Įsiminė ir pasivaikščiojimas po Klaipėdos gatveles. Iškirtinį uostamiesčio senamiestį puošia ne tik gražusis Meridianas, bet ir sagomis apklijuota siena, daugybė kitų meno projektų.

Nors stovykla jau pasibaigė, projektai tęsiasi toliau! Pasisėmusių naujų idėjų, jėgų ir įkvėpimo dalyvių lauksime kasmetinėje konferencijoje! Džiaugiamės, kad ilgų žygių gamtoje nesutrukdė orai, dėkojame mokytojams, mokiniams bei visiems, kurie prisidėjo prie stovyklos kūrimo!

Ačiū, kad esame kartu!