Lt | En
  
     
   

Daugiau nei 130 ekspertų iš viso pasaulio padėjo mokiniams mokslinėje ekspedicijoje „Aš gamtininkas“ pažinti Lenkijos kalnų biologinę įvairovę

 Rugsėjo 12–15 dienomis šalies bendrojo ugdymo mokyklų, neformaliojo švietimo institucijų mokiniai, besidomintys ornitologija, entomologija, teriologija, botanika, mikologija keliavo į mokomąją ekspediciją Lenkijoje „Aš gamtininkas“. Ekspedicijos dalyviai fiksavo duomenis programėle iNaturalist, mokėsi pažinti gamtą. Daugiausiai stebėjimų atlikta pietvakarinėje Lenkijos dalyje esančiuose Stalo kalnų ir Karkonošų nacionalinių parkų (Stolowe Mountains National Park, Karkonosze National Park) teritorijoje ir jų apylinkėse.

Ekspedicijoje stebėjimus atliko profesionalūs gamtininkai, mokytojai ir mokiniai. Skirtingo amžiaus ir pasirengimo stebėtojai aptiko daugybę organizmų (468 skirtingos rūšys). Daugiau nei 130 iNaturalist bendruomenės ekspertų iš įvairiausių pasaulio šalių (Vokietija, Didžioji Britanija, Prancūzija, Italija, Šveicarija, Lietuva, Lenkija, Ukraina) universitetų, gamtos tyrimų centrų, nevyriausybinių organizacijų padėjo juos pažinti, identifikuoti, teikė komentarus ir patarimus tiesiogiai internetu.

Dalyvių sukaupta medžiaga sudaro apie 5 procentus visos Lenkijos biologinės įvairovės duomenų srauto per 4 metus. Tokios ekspedicijos leidžia koncentruotai ištirti pasirinktą teritoriją sukaupiant vertingus duomenis apie vietovės gamtą. „Research grade“ statuso duomenys patenka į tarptautinę GBFIF duomenų bazę ir toliau mokslininkų naudojami ir interpretuojami visame pasaulyje. Lietuvos mokinių ir mokytojų ekspediciją aktyviai stebėjo viso pasaulio gamtininkai, duomenys detalizuojami ir dabar.

Projektą organizuoja Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centras. Projekto partneriai – Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos, Lietuvos ornitologų draugija ir Gamtos tyrimų centras.


Stebėjimų teritorija. Pilki taškai – stebėjimo vietos.


Programėlės pagalba realiu laiku galima matyti įvairią statistiką.

MOKINIŲ ĮSPŪDŽIAI

Karknošų ir Stalo kalnų nacionalinių parkų bioįvairovė
Justas-Žygintas Mikulėnas, Vilniaus jėzuitų gimnazija

Apie Lenkijos pietuose, netoliese populiaraus Kudowa-Zdrój kurorto įsikūrūsį Stalo kalnų nacionalinį parką liudija iš tolo matomos vertikalios smiltainių uolos, susiformavusios čia maždaug prieš šimtą milijonų metų. Šiandien, apaugusios miškais, daugiausiai – eglynais, kurie dengia beveik 89% parko teritorijos, jos tapo namais daugeliui floros bei faunos rūšių. Parke galima aptikti 270 rūšių samanų, 60 rūšių kerpių, ir nemažai žiedinių augalų. Kai kurie jų, pavyzdžiui – nedideliais baltais žiedais žydinti Saxifraga rosacea, Lenkijos teritorijoje randami tik šiame nacionaliniame parke. Ekspedicijos metu, žygiuojant šio parko lankytojų takais, aptikome gauromečius, šalpusnius, kiškiakopūsčius, ant akmenuotų kalnų šlaitų augančius paparčių šeimos atstovus – paprastąsias šertves, retai aptinkamas mūsų šalyje,  grožėjomės bruknių bei mėlynių sąžalynais, o akyliausi ekspedicijos dalyviai sugebėjo pamatyti ir nedidelių, geltonų, į koralą panašių grybų – lipniųjų tampriagrybių, įsitaisiusių ant parke riogsinčių medžių-virtuolių. Kalnų papėdėse žaliuojančiose pievose ekspedicijos dalyvių akis džiugino tebežydinčios neužmirštuolės, pelėžirniai, varnalėšos, bitinės sprigės.  Nors dėl didelės lankytojų gausos daug gyvūnų ekspedicijos metu nepamatėme, parke jų netrūksta. Bene įdomiausi čia aptinkami žinduoliai – kalnų avinai muflonai, prieš daugelį metų žmonių atvežti bei aklimatizuoti šiose vietovėse. Be jų parke taip pat netrūksta kitų, smulkesnių žinduolių, roplių, varliagyvių. Parko miškuose aptinkamos riešutinės, kryžiasnapiai, bukučiai, meletos, kurias stebėjo ir mūsų kelionės dalyviai, taip pat – Lietuvoje nedažnos lututės, žvirblinės pelėdos.

Kitas ekspedicijos metu lankytas - Karknošų nacionalinis parkas driekiasi per dvi – Lenkijos ir Čekijos valstybes. Sudetų kalnų šlaitai čia taip pat apaugę miškais, tačiau medžių įvairovė  didesnė ir smarkiai kinta nuo aukščio – kalnų viršūnėse vyraujančias kalnines pušis leidžiantis šlaitu žemyn keičia eglės, persipinančios su bukais bei europiniais maumedžiais. Kalnų šlaitai medžiais apaugę nevientisai, taip suformuodami alpines bei subalpines pievas – unikalias buveines vietinei florai. Čia stebėjome Lietuvoje labai retus ar net visai neaptinkamus augalus – rausvai bei baltai žydinčias rusmenes, apskritalapius katilėlius, bukalapes rūgštynes, mėlynais žiedais pasidabinusius lenktašakius gencijonus, retą, Lietuvoje neaptinkamą paparčių rūšį - Struthiopteris spicant. Dėl skirtingų buveinių gausos parke stebima daug gyvūnų rūšių. Bene įdomiausi parke aptinkami varliagyviai – ugninės salamandros bei alpiniai tritonai. Sudetų kalnai – šiauriausia šių varliagyvių paplitimo riba. Taigi, mūsų šalyje jie neaptinkami. Parke taip pat rastos penkios roplių rūšys, tarp kurių – Lietuvoje reti lygiažvyniai žalčiai. Parko pažintiniais takais  žingsniuojantys ekspedicijos dalyviai galėjo džiaugtis paukščių gausa – išgirsti ar pamatyti kėkštus, riešutines, eglinius kryžiasnapius, pievinius kalviukus, nykštukus, vandeninį strazdą, bukučius, kelių rūšių zyles. Be jų, parke esančiose pelkėse sutinkamos mėlyngurklės – šio nacionalinio parko simbolis.


Lenktašakis genicijonas (Gentiana asclepiadea). Gedimino Petkaus nuotrauka


Stalo kalnų nacionalinio parko uolos. Tado Gružinsko nuotrauka

Hidropolis
Rapolas Skruzdys ir Benediktas Vaičiulis, Troškūnų K. Inčiūros gimnazija

Anksti rytą iškeliavome Lenkijos link. Tik po pietų pasiekėme šios šalies miestą Vroclavą. Dėl laiko stokos neteko keliauti po patį miestą, tačiau išgirdome gidės pasakojimą apie šio miesto įžymias vietas, jo istoriją. Mūsų tikslas – aplankyti įdomų ,,Hidropolio” muziejų. Tai interaktyvus šiuolaikinis  vandens muziejus, vos iš kelių visame pasaulyje. Šis muziejus įsikūręs sename vandens valymo komplekse, kuris pastatytas 1893 metais.  Ekspozicijos labai įdomios ne tik vaikams, bet ir suaugusiems. Čia galima susipažinti su vandens kilme, jo būsenomis – regėti ugninius vandens garus, pūgą, pajusti lietų ir gulėti ledo gultuose. Apžiūrėti batiskafą ,,Trieste”, kuriuo 1960 m. du drąsūs žmonės nusileido į 10911 m gylį Marianų įduboje. Atskiroje ekspozicijoje galima pamatyti pabaisas primenančius giliųjų vandenų gyventojus, taip pat pristatomą vandentiekio sistemą ir daugybę kitų įdomių dalykų. Salėse yra interaktyvūs ekranai, žaidimų, poilsio erdvės, kino salės. Apžiūrėję muziejų, leidomės nakvynės link.


Aukso kasyklos „Kopalnia Złota"
Kulautuvos pagrindinės mokyklos komanda: Giedrė Bulotaitė, Emilija Dorelytė, Ūdrys Juozapavičius ir Dovydas Mikuckas.

Pirmasis objektas, kurį aplankėme kelionės antrąją dieną, buvo aukso kasyklos „Kopalnia Złota". Važiuodami autobusu, sužinojome ilgą šios vietovės istoriją.

Šios aukso kasyklos įsikūrusios mažame Lenkijos miestelyje Złoty Stok. Kasyklos pradėtos naudoti 1660 m. išgauti vario rūdą. Auksas buvo pradėtas kasti tik po Prūsijos ir Austrijos karų. 1848 m. buvo sukurtas pigesnis aukso gavybos būdas. Vilhelmas Güttleris šį metodą panaudojo Złoty Stok aukso kasyklose. 1883 m. jis nusipirko visas šachtas. Vėliau kasyklose įvyko katastrofa. Įgriuvo blogai sutvirtintos galerijos. Šis įvykis nusinešė daug gyvybių. Po katastrofos auksas nebebuvo kasamas. Tačiau kasyklose buvo rasta nuodinga medžiaga – arseno oksidas ir dar ilgai buvo kasamas.

Atvykus į kalsyklą, mus pasitiko gidė. Ilgai vaikščiojome tuneliais. Supratome, koks sunkus ir pavojingas buvo aukso kasėjų darbas, juk iš vienos tonos uolienos būdavo išgaunama tik 5-10 gramų aukso. Matėme didžiulę brangenybių saugyklą. Nusileidome prie požeminio krioklio, kuris atrodė tikrai įspūdingai. Atgal keliavome traukinuku, kuris labai triukšmingai mus nugabeno į žemės paviršių. Išlipę iš traukinuko ėjome į aukso kasyklų muziejų. Mums įteikė aukso kasėjo sertifikatą ir gavome po buteliuką ,,kvailių aukso“ – pirito.


Šiose kalnuose kasdavo auksą. Gedimino Petkaus nuotrauka

Įspūdžiai lankantis kalnuose
Julija ir Tadas, Raseinių Viktoro Petkaus pagrindinė mokykla

Antrą ekspedicijos dieną apsilankėme Stalo kalnų nacionalinio parko informaciniame centre, ten susipažinome su šių kalnų augalija ir gyvūnija. Po to vykome į Stalo kalnus, kopėme į aukščiausią tašką - Szczeliniec Wieki. Užlipę grožėjomės nuostabia panorama, kuri sukėlė tiek daug teigiamų emocijų, dar ir dabar akyse stovinčių vaizdų, nepamirštamų prisiminimų. Visų akys buvo nukreiptos ne tik į atsivėrusią panoramą, bet ir įspūdingas uolas, į kurias pažiūrėjus tam tikru kampu galima pamatyti įvairius gyvūnus primenančias formas  – dramblio, beždžionės, šuns galvos. Leisdamiesi kalnu praėjome gamtiniais pažintiniais takais, kurie ėjo pro labai mažus ir didelius tarpeklius. Eidami šiais takais virš savo galvų matėme milžiniškus akmenis.

Trečią dieną apsilankėme Karkonošų nacionalinio parko ekologijos informaciniame centre, ten susipažinome su Karkonošų kalnų augalija, gyvūnija, pažintiniais takais ir gamtiniais objektais. Vėliau keltuvu kilome į Szrenica viršukalnę 1362 metrų aukštyje, kuri yra visai netoli Lenkijos - Čekijos sienos. Kildami stebėjome į vis daugiau atsiveriantį vaizdą, kuriame tilpo daug miestų, miestelių, kaimelių ir daug kitų kalnų. Leisdamiesi nuo kalno grožėjomės alpinių pievų vaizdais, radę įdomių ir nematytų augalų ir gyvūnų juos identifikavome, fotografavome ir skelbėme programėlėje iNaturalist. Dar matėme Kamenčiko krioklį, kuris yra didžiausias akmeninis krioklys Silezijoje. Karkonošų kalnai nuožulnūs, šiauriniai šlaitai statūs, pietiniai lėkšti. Šių kalnų apačioje auga bukų ir pušų miškai, aukščiau – eglių ir kėnių giraitės, o viršūnėse – alpinės pievos ir viržynai. Yra geležies, vario rūdų, akmens anglių telkinių.

Stalo ir Karkonošų kalnai priklauso Sudetų kalnų grandinei, kuri yra Centrinėje Europoje. Šie kalnai užima dalį pietvakarinės Lenkijos, dalį šiaurinės Čekijos ir dalį pietrytinės Vokietijos. Aukščiausia Sudetų kalnų viršūnė – Sniežka, kuri yra 1603 metrų aukščio. Esame labai laimingi, kad turėjome progą pamatyti nuostabią Lenkijos gamtą, pažinti naujų, nematytų, Lietuvoje neaugančių augalų, bei susidraugauti su įkvepiančiais žmonėmis.


Įspūdingos uolos Stalo kalnų nacionaliniame parke primena įvairius gyvūnus. Gedimino Petkaus nuotrauka

Trečiosios dienos įspūdžiai
Ignalinos gimnazijos mokiniai

Trečiąją ekspedicijos „Aš gamtininkas“ dieną nuvykome į kurortinį Szklarska Poręba miestelį, esantį kalnuotame Krknošų nacionaliniame parke Lenkijos pietvakariuose. Miestelyje esančiame nacionalinio parko informaciniame centre susipažinome su nuostabia parko augmenija, gyvūnija bei įspūdingu kalnų reljefu. Vėliau funikulierių pagalba, užkilome į vieną iš aukščiausių Krknošų nacionaliniame  parke esančių viršūnių Szrenicą, kurios aukštis yra 1362m. Nors kylant ne vienam teko įveikti aukščio baimę, atsivėrę vaizdai paliko nepamirštamą įspūdį. Pėsčiomis leidžiantis žemyn turėjome puikią galimybę stebėti alpinių pievų ir miškų augmeniją bei gyvūniją. Taip pat išvydome didžiausią Silezijoje akmeninį krioklį ir grožėjomės upės kanjonu. Kelionės po kalnus metu pamatėme daug įvairių augalų ir grybų rūšių, radome gluodeną (deja, negyvą), sutikome kėkštą, kalninę kielę, didžiąsias antis, pievinį kalvuką ir kt.


Karkanošų kalnai. Tado Gružinsko nuotrauka

Daugiau nuotraukų rasite LMNŠC gamtinio ir ekologinio ugdymo skyriaus facebook grupėje.