Į pagrindinį turinį 
Lt / En
  
 
Gegužės 20 d. susitiko haiku gerbėjai – įvyko XVII Pasaulio vaikų haiku konkurso „Miestai“ aptarimas ir laimėtojų pagerbimo šventė. Virtualaus renginio dalyvius pasveikino Japonijos ambasadorius Lietuvoje Tetsu Ozaki, LMNŠC direktoriaus  pavaduotoja Aušra Birgelytė-Žukienė, haiku tyrinėtojas Vytautas Dumčius, haiku kūrėjas ir vertėjas, knygų autorius Artūras Šilanskas ir Japonijos agentūros „Yukari“ atstovė Gabija Kaunelienė.

Įžvalgas, kultūrinę kelionę po Japonijos miestus ir tikimybę giliau pažinti haiku palydėjo vertinimo komisijos nario Artūro Šilansko linkėjimas: „Visiems gražių momentų ir sėkmės juo užrašant.“

Šiais metais Pasaulio vaikų haiku konkursas tema „Miestai“ organizuotas maždaug 50 šalių. Lietuvoje konkursui atsiųsti 998 iliustruoti haiku, iš kurių išrinkti 26 geriausi. Jie bus rodomi JAL lėktuvo „Boeing 787“ tarptautinių skrydžių metu ir apdovanoti organizatorių prizais, šeši haiku pateks į antologijų seriją „Pasaulio vaikų haiku“.

Dovanos konkurso nugalėtojams jau pakeliui!

Paveikslėlis

Pirmą vietą pelnė Alesandra Kononenko iš Šiaulių. Miestas jos kūrinyje iškyla taip:  
Pamokos baigės
 Miesto parke kaštonai 
 Pilnos kišenės


Vertinimo komisijos narių įžvalgos konkursui pasibaigus

Haiku kūrėjas ir vertėjas Artūras Šilanskas

Tradicinis, nuo XVII a. antrosios pusės gyvuojantis japonų poezijos žanras haiku (anksčiau dar vadintas hokku ir haikai), kurio pradininkas buvo klajojantis poetas Macuo Bašio (1644–1694), šiuo metu yra paplitęs visame pasaulyje. Haiku trieiliai rašomi daugelyje šalių įvairiomis kalbomis ir nuostabu matyti, kad haiku kuriami taip pat ir lietuviškai, kad juos rašo Lietuvos vaikai. Stengtis išlaikyti haiku minimalistinės poetinės formos reikalavimus yra svarbu: 5-7-5 skiemenys, nuoroda į metų laiką (sezoniniai žodžiai – kigo), du pauze (kireji) atskirti vaizdiniai ir jais subtiliai reiškiama nuotaika. Bet dar svarbiau yra įvaldžius haiku poetinę formą, likti nuoširdžiai dėmesingais, įžvalgą telkti į regimų, girdimų ar juntamų reiškinių esmę. Kaip kad pradedant mokytis šokti pirmiausia reikia išmokti šokio žingsnius. Tačiau šiuos žingsnius įvaldžius, apie juos reikia pamiršti, kad liktų vien tik šokis. Kitaip judesiai atrodys sukaustyti ir nenatūralūs, be spontaniškumo žavesio.

Haiku konkurso „Miestas“ dalyviai kiekvienas savaip bandė perteikti savo patirtis mieste, kas jiems yra ta gyvenamoji aplinka, kuo ji pasireiškia ir kokius pojūčius sukelia: nuo susižavėjimo miesto architektūros bei vietovaizdžių grožiu iki susirūpinimo ekologija dėl oro taršos. 

Nuoširdžiai sveikinu haiku  konkurso laureatus ir prizininkus, linkiu visiems, taip pat ir tiems, kieno darbai šiais metais nebuvo įvertinti, neprarasti kūrybinio polėkio ugnelės, o kaip tik ją „kurstyti“ savo atida ir įsiklausymu.

Įsiminė:
Augustės – „mėnulio šviesoje knibždanti tyla“;
Virgilijaus – „prie Katedros varpinės lūkuriuojantis sušalęs valkata“;
Patricijos – „nerimastinga savęs ieškanti širdis“;
Arnitos – „didmiesčio sniege besislapstantis kačiukas“;
Lėjos – „miesto autobuse pastebėtas pakeleivis drugelis“;
Alesandros – „po pamokų miesto parke pilnos kišenės kaštonų“.* 

* – Alesandros piešinys, kuriame jos haiku užrašytas ant suolelio atkaltės, priminė apie tai, jog Ukmergės miesto  centre yra įrengtas haiku suolelis, ant kurio pritvirtintose metalinėse plokštelėse yra užrašyti lietuvių autorių haiku iš knygų „Vėjo namai“ ir „Vėjo ašmenys“.

Haiku tyrinėtojas Vytautas Dumčius

Miestas vaikų kūryboje yra didelis, milžiniškas, neaprėpiamas akimis ir dvasia. Jame tiek daug pagundų ir naujų potyrių. O ką gi jaučia, pastebi ar įprasmina vaikas, susidūręs su šia aplinka. Gal ir paradoksalu, bet vaikas miesto, tokio, kuris būtų jo gyvenimo dalis, nelabai nori prisiminti. Jis stengiasi miesto tarsi nematyti, tarsi miestas būtų šalia, nutolęs ir svetimas. Ir šitas „Didžiulis miestas“ vienu akimirksniu nubraukia neturintį kur sugrįžti kačiuką – „Mažas benamis kačiukas / Slapstosi sniege“. Ar mes norime, kad mūsų niekas nepastebėtų, nekalbintų, nejuokintų ir neįžeistų? Juk tai žmogiškos savybės. Ateina laikas, kai jos tiesiog reikalingos. Kaip ir trieilis. „Miesto autobuse / Drugelis prie lango / Važiuojam kartu“. Pilnos gatvės mašinų, grūstys prie sankryžų, žmonių grūdesys stotelėse – drugeliui tai neįdomu. Jis keliauja, mato daugybę įvairiausių vaizdų ir net nepagalvoja, kad galbūt jam ši kelionė yra paskutinė, kad jis niekada nepaliks autobuso ir nesidžiaugs miesto gėlynais. O tas, kuris važiuoja kartu, juda į naują, jam nepažįstamą gyvenimą. Gal ir jo „Vieniša širdis / Klaidžiojanti šaligatviu / Ieškanti savęs“. Jai nereikia miesto teikiamų įdomybių, begalinio žmonių šurmulio ar medžių ošimo gatvės pakrašty. Ji nori įprasminti save, savo buvimą čia ir dabar ir jai nereikia kitų. Jie atsiveria visai netikėtai, ne tokie, kokius įsivaizduoji ir užkalbins ne todėl, kad jam patikai, o kad jis pametė obuolį tau po kojom. Geriausiais vaistas nuo to yra tyla. „Mėnulio šviesa / Užmigdo miesto namus / Knibžda tik tyla“. Ji gelbsti nuo įtampos, dienos triukšmo, vaikų peštynių ar močiutės susierzinimo, kad rūbai ne vietoje. Bet tyla yra nuostabi priemonė nuraminti protą ir jausmus. Mėnulio šviesa padeda pasiekti šį tikslą. Ateina kita diena ir atneša kitus jausmus. Ir kaip nesistebėsi ir nemylėsi kaštonų, kurių pilnos kišenės ir kurie nesidairo į šalis. „Pamokos baigės / Miesto parke kaštonai / Pilnos kišenės“. Visai nesvarbu, kad kuprinę sveria daug namų darbų. Jie palauks! Leiskite pasidžiaugti šiais nuostabiais gamtos dariniais ir dovanoti juos kitiems, kad jie nors akimirkai sustotų ir prisimintų vaikystę. Nors trumpam. Juk ji jau niekados nebesugrįš. Belieka būti tik valkata, kuriam nesvarbu jo paliekamas gyvenimo kelias. „Katedros varpinė / Laukia mišių pabaigos / Sušalęs valkata“. Žmogus be tikslo, be norų ir galimybių, be žmogiško veido. Bet net toks žmogus ieško, o gal laukia nors mažučio žmogiškos šilumos lašelio.

Nors haiku tekstai atsirado 12 amžiuje, iki šių dienų beveik nepakito. Buvo pakilimų, buvo nuopuolio periodų, bet jis visada išliko nuostabą keliančiu. Ne veltui haiku tekstą reikia skaityti du kartus – pirmą kartą suvoki, apie ką yra tekstas, o antrą – kuri vieta tekste yra svarbiausia. Haiku tekstai turi tris suvokimo lygius – viso teksto kaip vientiso, skaitant teksto pirmąsias dvi eilutes kaip vieną temą, o trečią eilutę kaip atskirą temą ir pirmą eilutę kaip vieną temą, o antrą ir trečią eilutes kaip atskirą temą. Šių savybių turi ir mūsų vaikų haiku. Labai gerai, bet poezijoje yra ir daiktavardžių, būdvardžių ir veiksmažodžių. Be šių kalbos dalių juk neišsivers nei vienas haiku.

Vaikai turi rašyti haiku. Bent pabandyti. Tegul jie paklajoja po kalbos ir poezijos laukus. Kaip valkatos.

Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijos docentė, dailininkė grafikė Virginija Kalinauskaitė 

Kas buvo būdinga šių metų konkursui, kuo jis panašus ir kuo skiriasi nuo ankstesnių? Taip, yra gyvų, išraiškingų darbų, žavinčių savo polėkiu, fantazija, piešinio subtilumu ir spalvų harmonija. Deja, tokių šiemet nebuvo daug. Žvilgsnis kliuvo už šabloniškų kompozicijų, neišraiškingų motyvų. Gaila, kad kaligrafijos, šrifto menas mūsų mokyklose yra visai pamirštas. Rašoma bet kaip, nekreipiamas dėmesys, su kokia priemone, kurioje kompozicijos vietoje labiausiai derėtų tekstas. Dar blogiau, kai tekstas priklijuojamas. Keista, kad daug darbų atlikti bet kokiomis priemonėmis, ant prasto popieriaus. Toks požiūris nedaro garbės mokytojams, kurie, matyt, tik nori užsidėti paukščiuką, kad dalyvavo konkurse. O juk vaikams labai svarbu piešti, kurti, būti pastebėtiems ir įvertintiems. Gerai, kad yra žmonės, kurie bet kokiomis aplinkybėmis nenuleidžia rankų, kurie kviečia, organizuoja, stengiasi viešinti vaikų darbus, skatina juos dalyvauti konkursuose. Norėtųsi, kad tokie konkursai visada būtų šventė ir vaikams, ir jų tėveliams bei mokytojams.

Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centro metodininkė Saulė Markevičiūtė

Šiemet dalyvių vos ne dukart daugiau nei praeitą kartą. Puiku.

Bet optimizmas su debesėliais: kiek daug atėjo klystkeliais, kurie jau nušviesti apibendrinant ankstesnius konkursus. Panašu, kad naujokai pasitiki savo žiniomis... 

Trumpai tariant, prieš kūrybines paieškas verta pasidomėti ankstesnių konkursų medžiaga (pavyzdžiais, rekomendacijomis). Idealu turėti Mokytoją. Realu mokytis ir pačiam. Bet reikia norėti.

Pasidomėję gal pajusite, kuo ypatingas yra haiku žanras. Plakatai, reklaminės skanduotės ir meilės pareiškimai (šįkart miestams ir miesteliams) lieka be atsako. Tiesiog nieko bendro su haiku.

Daugelį kausto inercijos ir šablonų gniaužtai. Haiku – asmeninis potyris. Tačiau žanrui netinka svajonių, pasakų, fantazijų statiniai. Reikia realios aplinkos. O ji daugelio tokia vienoda... Sklando kažkokios iliustracijų mados, tekstuose madingai tvyro didmiesčio slogumas (ar tikrai taip dūstate ten, kur gyvenate?). 

Geroji žinia ta, kad dalis konkursantų bent jau žino apie 5-7-5 skiemenų eilutes ir šio  nelengvo reikalavimo daugiau ar mažiau sėkmingai laikosi.
Svarbi pastaba – dėl autoriaus laikysenos. Neplagijuokite, nerankiote iš interneto. Nesmagu gavus identiškų tekstų. 
Rašykite savo. Ne apie tai, kaip kas bus ar nebus, kaip būna ar nebūna kitiems, nesistenkite metaforizuoti, filosofuoti – požiūris į čia ir dabar neturi būti pritemptas. Haiku menas – paprastumo nepaprastumas. 

Apibendrinant norisi priminti ir tokį siekinį kaip harmoninga visuma. Gaila, kai tekstas ir iliustracija skirtinguose poliuose. Kai puikų vieną sumenkina silpnas kitas. 

Viską sugadinti gali ir paprasčiausias neįsiskaitymas į darbo pateikimo sąlygas – jo nereikia „puošti“ autografais, datomis, įklijuotais spausdintais intarpais (rekvizitams skirta dalyvio kortelė kitoje lapo pusėje). 

Taigi kas, apie ką yra Miestai? Įdėmesnio žvilgsnio sulaukė darbai, kur jaučiama gamtos ir žmogaus vienovė, bendrabūvio analogijos, atsiveria mintis, iš realaus kyla kitas planas... 

Horizontas šviesus. Dalyvaudami haiku konkurse keliaujate savistabos, atradimų, tobulėjimo lauku. Esate laukiami visi. Ieškosite – rasite savo.

Konkurso pagrindinis organizatorius – Japonijos avialinijų bendrovės JAL fondas.
Konkursą Lietuvoje vykdo Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centras.
Konkursą Lietuvoje globoja Japonijos ambasada.
Konkursą remia Vilniaus miesto savivaldybė.