Virginija Armanavičienė, vertinimo komisijos pirmininkė, VšĮ Meno ir edukacijos centro direktorė, dailės mokytoja ekspertė
1. Olimpiados sąvoką pirmiausia asociatyviai siejame su sportu arba racionalumo, logikos, sisteminio mąstymo reikalaujančiais dalykais.O kada ir kam gimė idėja organizuoti dailės olimpiadą?
Neabejoju, kad kažkuri dalis žmonių olimpiados sąvoką gali sieti su sportinėmis varžybomis. Mokyklinės-dalykinės olimpiados yra jaunų žmonių varžytuvės, kuriose mokiniai demonstruoja dalykines, kultūrines, kūrybines bei asmenines kompetencijas. Dailės olimpiadose dalyvaujantys jaunuoliai greta paminėtųjų kompetencijų parodo ne tik įvaldytas plastinės raiškos technikas, pasirinktos dailės rūšies išmanymą, bet ir gebėjimą pažinti ir gilintis į sociokultūrinę aplinką praeities ar dabarties kontekste, matyti, mąstyti, interpretuoti.
Pirmoji Lietuvos mokinių dailės olimpiada, skirta M. K. Čiurlionio 120-osioms gimimo metinėms paminėti, vyko 1995 m. Druskininkuose. Ją inicijavo ir organizavo Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija.
2. Dailė, meno forma, atsiranda iš poreikio kurti, ieškoti saviraiškos galimybių. Ar (kodėl) reikia visus dalyvius vienijančios temos?
Visi ugdomųjų dalykų konkursai ir olimpiados yra teminės. Ne išimtis ir dailės dalykas. Vienijanti bendra tema visiems dalyviams tampa iššūkiu ar paskata domėtis, sužinoti, pažinti, tyrinėti, analizuoti ir atskleisti asmeninį požiūrį, parodyti talentą ir lavinamus įgūdžius, meistriškumą ir kūrybiškumą. Jei kūryba yra bendravimo būdas, tai jauniesiems kūrėjams turi būti smalsu vertinti savo ir kitų atliktą darbą bendrame kontekste, skirtingą požiūrį į iškeltą problemą, iššūkį.
3. Šių mokslo metų dailės olimpiados tema – Mano Lietuva: minime Pasaulio lietuvių metus. Kadangi pirmasis etapas jau įvyko, gal išryškėjo kokios nors jaunųjų kūrybos tendencijos?
Šioje olimpiadoje pastebėta, kad vis didesnė dalis jaunųjų dailininkų geba puikiai parengti savo kūrybinės veiklos aprašus, kad populiariausios plastinės raiškos technikos tebėra tapyba (akrilas, aliejus, guašas), piešiniai (pieštukas, tušinukas) bei mišri technika. Vertintojai ir organizatoriai tikėjosi, kad paskelbta tema jauniesiems kūrėjams bus puiki provokacija atskleisti save ir individualų požiūrį, kad iš visų Lietuvos miestų susirinkę geriausieji priims iššūkį ir kūrybiškai, be susikaustymo jį įveiks, improvizuos, pademonstruos originalų mąstymą ir pasirinktos technikos įvaldymą...
4. Šie metai yra jubiliejiniai, Dailės olimpiada organizuojama 25 kartą, olimpiados dalyviai kviečiami paskanauti gimtadienio torto. Kuo dar, Jūsų požiūriu, išskirtinė šiųmetė olimpiada?
Kiekviena olimpiada turi savo veidą. Ir 25-oji Dailės olimpiada – ne išimtis.Pirmiausia ji išskirtinė temos papildymu – žemaitiška tarme užrašytas nuotaikingas posakis: „Jė žemaitis ožsėspėrs, ėr i debesi ispėrs“. Posakis charakterizuoja žemaičio būdą, atkaklumą. Ar ne tokiomis savybėmis pasižymėjo „Lituanicos“ lakūnai Darius ir Girėnas?
Ši olimpiada išsiskyrė laiko trukme, ji vyko tik vieną dieną. Šįmet buvo atsisakyta I ir II etapų kūrybinių darbų parodos bei dalyvių prie savo kūrinių kalbėjimo. Olimpiados organizatoriai atvykusiems mokiniams ir jų mokytojams sudarė puikias sąlygas pažinti Mažeikių kraštą, organizavo susitikimus, ekskursijas. Neabejoju, kad į visų dalyvių širdis sugulė ypatinga bendravimo šiluma, dėmesys žmogui, nauji įspūdžiai, išgyvenimai, naujos pažintys, iššūkiai, žemaitiškos tarmės skambesys...
5. Gal žinote atvejų, kada sėkmė, patirta olimpiadoje, jaunąjį kūrėją atvedė į profesionalųjį meno pasaulį, paskatino studijuoti dailę aukštojoje mokykloje?
Tikrai pažįstu nemažai dailės olimpiadų dalyvių, prizininkų, šiuo metu besimokančių, studijavusių ar baigusių studijas Vilniaus dailės akademijoje bei kitų šalių universitetuose. Tokių atvejų šalies mastu yra labai daug. Vien tik iš mano mokinių, dalyvavusių LMDO, pasirinko ir baigė meno studijas aukštosiose mokyklose (VDA, LEU, VDU, ŠU, LMTA).
6. Ko šiandieniniame pragmatiškos, vartotojiškos visuomenės kontekste norėtųsi palinkėti jauniesiems dailininkams?
Kūryba žmones vienija, bet yra didelis ir sunkus darbas. Manau, kad šis klausimas – visų laikų klausimas. Visuomenė visada buvo ir tebėra labiau vartotojiška, pragmatiška. O menas, nors daugeliui jis padeda sušilti, nurimti, įkvepia gyventi, niekada nebuvo pirmojo pasirinkimo prekė. Jauniesiems dailininkams linkiu atkakliai dirbti, surasti savitą vizualinę kalbą, išskleisti kūrybos sparnus ir savo jausmus, patirti atradimo džiaugsmą ir saugoti savo svajonę, išreikšti save, gyventi „su galva“ ir būti laimingiems.
Kalbėjosi Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Violeta Irniūtė
