Į pagrindinį turinį 
  
 
Paveikslėlis
Kauno šv. Roko mokyklos mokytoja Diana Zenkovienė

Mokslo metų pradžia į tėvų bei vaikų gyvenimus atneša naujų iššūkių, vienas iš jų – papildomas mokinių užimtumas. Čia dažnai galime susidurti su klausimais, kokia užklasinė veikla yra tinkamiausia, koks papildomas krūvis būtų optimalus, kaip vaiką motyvuoti, kuomet jis susiduria su sunkumais renkantis ar nuosekliai lankant būrelius. Šiais bei kitais popamokinės veiklos aspektais prasidedant naujiesiems mokslo metams noriu pasidalinti su Jumis.

Popamokinė veikla – nepaprastai aktuali visapusiam vaiko ugdymo procesui. Įsitraukimas į neformalųjį švietimą vaikui atveria duris į plačius įgūdžių lavinimo horizontus – puoselėjami kognityviniai gebėjimai, socialinis ir emocinis intelektas, saviraiška, skatinamas aktyvumas, pažinimo džiaugsmas, smalsumas bei kūrybiškumas, suteikiant galimybę visa tai patirti interesais susijusių bendraamžių aplinkoje, plečiant savo draugų ratą. Tokia veikla yra vertingas įrankis diegiant pasitikėjimą savimi, atsakomybės jausmą, valią, discipliną, efektyvią kasdienybės struktūrą, motyvaciją siekti asmeninių ir kolektyvinių tikslų, o įvairiapusius vaiko poreikius atliepiantis neformalus ugdymas taip pat gali sėkmingai prisidėti prie teigiamo požiūrio į edukaciją bei su tuo susijusių geresnių akademinių pasiekimų.

Visgi, suprantant popamokinės veiklos vertę, gali būti sudėtinga atrasti tai, kas vaiką labiausiai domina, nustatyti per daug neapkraunantį veiklų kiekį ar apskritai motyvuoti atžalą įsitraukti į būrelių lankymą. Raktas į paprastesnį šių klausimų sprendimą – komunikacija. Itin svarbu yra išgirsti vaiko poreikius, pastebėti, kas jam patinka, sekasi ir įtraukti jį į šį procesą – diskutuoti, patarti, tačiau neatimti iš vaiko savarankiško pasirinkimo galimybės.

Neretai tėvai, vedami gerų intencijų, puola užrašinėti vaikus į kuo daugiau būrelių, tarp kurių vaikas blaškosi vos atgaudamas kvapą, tačiau toks elgesys gali padaryti meškos paslaugą – vaikas taps pervargęs, praradęs motyvaciją, o nuo to kentės ne tik pasiekimai tuose pačiuose tėvų geidžiamuose būreliuose, bet ir mokykloje. 

Įvairiapusiam vaiko tobulėjimui svarbus ne tik užimtumas, bet ir laisvalaikis bei paprasčiausias poilsis – turi būti sudaromos sąlygos leisti laiką ramiai, nuobodžiauti, pabūti su savimi. Visa tai atveria kelius vaiko kūrybiškumo raiškai, savęs ir pasaulio pažinimui, įgalina savarankiškumą bei užtikrina galimybę lavinti universalius asmenybės įgūdžius, tad svarbu pasirūpinti, jog vaikai bent vieną dieną per savaitę nedalyvautų organizuotoje užklasinėje veikloje ir šį laiką galėtų skirti atsipalaidavimui, jėgų atgavimui.

Tėvams taip pat svarbu nepamiršti atžalų autentiškumo, neprojektuoti į juos savo pačių vaikystės svajonių ir tolerantiškai žvelgti į vaiko poreikius, aklai nesivaikant požiūrio, jog berniukai turi lankyti tik sporto treniruotes ar robotikos būrelį, o mergaitės – baleto ar rankdarbių pamokas.
Ilgalaikis ir nuoseklus veiklos vykdymas neprarandant motyvacijos yra sudėtingas ir mums, suaugusiesiems, o vaikams tai gali būti dar didesniu iššūkiu, neretai tampančiu noru mesti tam tikrą būrelį. Čia itin svarbus nuoširdus tėvų dėmesys – reikėtų rūpestingai įsigilinti į tokį vaiko poreikį lemiančius veiksnius (tai gali būti ne tik atsibodusi veikla, tingumas, bet ir nemalonus būrelio vadovas ar vaikų grupė, nepasitikėjimas savimi susidūrus su iššūkiais ir pan.), sudaryti galimybę jaustis išgirstam ir suteikti supratingą atgalinį ryšį. Žinoma, svarbu yra paskatinti bei motyvuoti, tačiau tai daryti reikėtų pasitelkiant teigiamą bendravimo toną, galbūt pasidalinti savo patirtimi, pasistengti sugrąžinti vaikui susižavėjimą lankoma veikla. Taip pat jei vaikas išties yra pervargęs, praradęs interesą bei džiaugsmą, leisti jam pailsėti, o jeigu pati būrelio aplinka yra nepalanki sveikam asmenybės augimui – apsvarstyti kitas alternatyvas.

Aptariant naujos užklasinės veiklos pasirinkimo galimybes, gali būti susiduriama su negatyviu požiūriu, kuomet vaikas visai nenori rinktis nieko. Kaip elgtis tada? Vėlgi, svarbu atsigręžti į nuoširdų bendravimą – be pykčio ar kaltinimų įsigilinti į vaiko poziciją, sukuriant jam saugią ervdę dalintis savo jausmais, baimėmis. Reikėtų stengtis paskatinti vaiką pabandyti vieną ar kitą būrelį, užtikrinant, jog jei po kurio laiko šis jam išties nepatiks, ten jis nesijaus laimingas ir saugus, tėvai tai priims supratingai ir nevers veiklos tęsti toliau – yra kitų būdų ugdyti atžalos pareigingumą ir valią nei prievarta. Visgi jokioje popamokinėje veikloje nedalyvaujančio vaiko dienotvarkės stabilumui iškyla pavojus – per daug laisvo laiko gali sudaryti palankesnes sąlygas tokiems ydingiems veiksniams kaip per daug laiko, praleidžiamo virtualioje realybėje, priklausomybė nuo kompiuterinių žaidimų, laiko leidimas su ne pačia tinkamiausia kompanija ir t. t. Taigi siekiant neprarasti galimybės lavinti įvairius vaiko įgūdžius, svarbų vaidmenį turi atlikti tėvai – domėdamiesi edukacija bei vaiko poreikiais / pomėgiais atrasti veiklas ir atsakomybes, kurios būtų naudingos vaiko tobulėjimui. Tai gali būti pagalba tėvams buityje, užsiėmimai namuose ar gamtoje (kūrybinės, pažintinės veiklos, ekskursijos, sportiniai žaidimai, knygų skaitymas, didesnis dėmesys namų darbų užduotims ir t. t.). Visa tai – įsiklausymo į vaiką bei tėvų pasiryžimo ir kūrybiškumo reikalas.

Taigi, popamokinė veikla – ypač vertinga vaiko ugdymo dalis, kuri suteikia galimybę jam visapusiškai tobulėti, pažinti save ir kitus, diegia vertybes, svarbias augančiam žmogui. Vis dėlto tėvams svarbu nepamesti galvos blaškantis tarp įvairiausių siūlomų būrelių pasiūlos ir įsigilinti į tai, kur gerai jaustųsi vaikas – pastebėti jo poreikius, sugebėjimus, o renkantis užklasinę veiklą, atvirai kalbėtis bei tartis kartu.

Sėkmingų naujųjų mokslo metų!