Lt | En
  
     
   

Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centras ir Brno Gregoro Mendelio universitetas (Čekija) birželio 9–13 dienomis organizavo 40 akademinių valandų tarptautinius mokymus „Edukacinių erdvių ir gamtos ekspozicijų mokyklų aplinkoje kūrimas remiantis Čekijos visuomenės švietimo institucijų ir viešųjų edukacinių erdvių kūrimo ir naudojimo patirtimi“. Mokymuose dalyvavo keturiasdešimties Lietuvos ugdymo įstaigų vadovai, specialistai ir darbuotojai, kuruojantys švietimo įstaigų edukacinių erdvių kūrimo ir funkcionavimo sritį arba ja besidomintys.

Džiugu,kad vis labiau pradedame vertinti mokymus ne kaip vienkartinį renginį, bet kaip įrankį, kurį naudojant kuriamas realus ir išmatuojamas augimas tiek profesinėje, tiek asmeninėje kompetencijų plotmėje. Kelionės į Čekiją dalyviai nuolat dalinosi įspūdžiais: džiaugėsi gera atmosfera, aiškiai išdėstyta medžiaga, atsakymais į rūpimus klausimus, sėmėsi naudingos patirties. Svarbiausia jiems buvo tai, kad įgytos žinios nelieka tik žiniomis – jas iš karto galima pritaikyti kasdieniniame savo darbe.

Lengvai, suprantamai, praktiškai, su išliekamąja verte – taip apibūdinčiaušių mokymų įvykdytą programą. Mano žodžius patvirtina ir Šeduvos lopšelio-darželio direktorė Daiva Staškūnienė: „Džiaugiuosi, kad organizuojami šie mokymai. Taip augame, įgyjame patirties, dalijamės žiniomis...“. Arba Aušrelė Sereikienė iš Kėdainių r. Krakių gimnazijos: „Į LMNŠC Gamtinio ir ekologinio ugdymo skyriaus organizuojamą kelionę vykstu ne pirmą kartą, todėl iš anksto žinau Almanto Kulbio reiklumą programai ir jos įgyvendinimui, objektų pagal temą lankymui. Šį kartą daugiausia medžiagos, potyrių parsivežu ne apie pačias erdves, o apie edukacines priemones, kaip mokymo medžiagą pateikti informatyviai, estetiškai ir žaismingai“. Tačiau apie viską nuo pradžių...

PIRMA DIENA. Vilnius, Kaunas, Alytus. Pagaliau autobuse – visi. Mokymų programos, projekto pristatymas, susipažinimas ir prisistatymas, edukacinių erdvių kūrimo patirtys, nuveikti darbai, originalios idėjos, lūkesčiai, pateiktos užduotys... Aha, akivaizdu – mokymai ir bus mokymai, vadinasi, bus ne tik įdomu, bet ir naudinga – sieksime rezultato! Pirmoji lankytina vieta – Lodzė – istoriškai buvęs pramoninis miestas, nuo sostinės Varšuvos nutolęs vos per 130 kilometrų, dažniausiai nenustebina turistų iš populiaresnių miestų. Tačiau šiame mieste yra daug įdomių ir gražių dalykų, nesvarbu, ar pageidaujate lankytis parkuose, ar sužinoti daugiau apie miesto istoriją. Šiame industrinio stiliaus Lenkijos didmiestyje anksčiau garsiai ūžė vien tekstilės gamyklų staklės, o dabar šurmuliuoja tuntai turistų. Mes – Manufaktūroje. Tai prekybos, kultūros, laisvalaikio centras, įsikūręs buvusio XIX a. pramoninio dvaro plytiniuose pastatuose.  Svarbiausias lankytinas objektas – Lodzės interaktyvus Mokslo ir technikos centras EC1, 2019 m. įsikūręs atgaivintoje šiluminėje elektrinėje,  o anot Virginijos Narauskienės iš Vilniaus lopšelio-darželio ,,Žiburėlis“, tai tarsi „Nanotechnologijos medicinoje: trombų, žaizdų gydymui; garso poveikis – puikios idėjos kuriant STEAM technologijų erdvę darželyje“. Štai Irma Ažerskytė iš Šiaulių VŠĮ „Mūsų kiemelis“ norėtų, kad šiame centre „dvi valandos tęstųsi dvylika valandų, nes fizika, biologija, anatomija – tai sritys, kurios įdomios ir vaikui, ir mokytojui, o mokymasis per patyrimą – nuostabi galimybė“. Ir iš tiesų – centras unikalus dar ir tuo, kad čia galima apžiūrėti daug išlikusių elektros ir šilumos gamybos įrengimų, tai – gyva, moderni ir įdomi vieta.

ANTRA DIENA. Tema – „Augalų eksponavimas atviroje edukacinėje erdvėje augalų geografijos sistematiniu ir klimato zonų principu. Augalų sistemos panaudojimo galimybės ugdymo procese“. Mes Čekijoje, Brno miesto Gregoro Mendelio žemės ūkio universiteto botanikos sode arboretume, pradėtame kurti 1922 m.11 hektarų sklype. Ekskursiją maloniai, jaukiai ir informatyviai vedė Michal Pavlik, Brno universiteto Botanikos sodo mokslo darbuotojas. Pasirodo, pirmoji oranžerija čia pastatyta 1924 m. Ir pamatėme, ir sužinojome iš tiesų daug: unikalios lauko ekspozicijos, išdėliotos laiko principu, jūra augalų rūšių – papirusas, bananmedžiai, cukranendrės, kakavmedis, ginkmedis, palmės, cikai, alyvmedis, lauras, mediniai paparčiai, menantys gilią praeitį, sukulentai, prisitaikę prie sauso oro, tūkstančiai orchidėjų rūšių, bukų ir kėnių miškeliai, ąžuolynų-skroblynų bendrija (bekotis ąžuolas), kerpių-samanų patalai, rožynas, jazminų kolekcija… Žavėjo kruopščiai apgalvoti dekoratyviniai sprendimai, augalais dekoruotos sienos, japoniško minimalizmo principus primenantys sodo kampeliai, vandens augalų sekcija… O kur dar studentų meninės instaliacijos iš natūralių gamtinių medžiagų! „Neišdildomą įspūdį paliko Mendelio universiteto Botanikos sodas. Alpinariumų gausa, natūralios gamtos atspindys, lauko ir sodo augalų deriniai, samanos, kerpės, akmenys kitaip tarp augalų, gėlynų deriniai – įvaizdis, kad visa tai sukūrė pati gamta, o ne žmogus. Ir visa tai praktiškai pritaikoma“, – savo patyrimą apibendrino Regina Šatienė iš Pasvalio lopšelio-darželio „Eglutė“.

Įspūdžių laviną papildo G. Mendelio muziejus ir jo sodelis – vieta, kur formavosi genetikos mokslas (Brno augustijonų vienuolynas). Mendelis ir jo bandymai su žirniais, išryškinę paveldėjimo dėsningumus ir trukę 10 metų, svarbūs visai žmonijai, nes tiesė kelius į modernųjį biologijos mokslą, tą jo dalį, kuri šiandien vadinama genetika. Tyrinėtojas išvedė savo dėsnius ir aprašė apie 21 000 skirtingų augalų. Įsimintini jo žodžiai: „Reikia tikrai daug pasiryžimo, kad imtumeisi tokio ilgai besitęsiančio darbo, tačiau atrodo, kad tai vienintelis teisingas būdas, kuris galiausiai padeda rasti atsakymą į klausimą, kurio svarbos negalima pervertinti organinių formų evoliucijos atžvilgiu“. Ir iš tiesų, kaip sakė Libertas Klimka: „Tik kantrybė, darbštumas, atsidavimas mokslui atneša rezultatą – proveržį į nežinomybės erdvę“. Inga Šimulienė iš Kelmės specialiosios mokyklos patvirtina: „G. Mendelio muziejuje ir sodelyje radau idėjų, kurias galėsiu panaudoti ugdymo įstaigos bendrojo naudojimo patalpose”. Ir iš tiesų, kaip paprastai ir patraukliai galima perteikti teoriją patiems mažiausiems, išradingai pritaikius dėliones, edukacinius žaidimus, skirtus suvokti kryžminimo procesus ir pasekmes!

Diena nesibaigė. Skubame į Vyskupų rūmų sodus Kromeržyže. Tai itališko stiliaus sodų pavyzdys: gėlių, prieskoninių augalų, vaismedžių, kraštovaizdžio, mažosios architektūros darni sugyvenvietė; palmių šiltnamis, labirintai, rotonda su Fuko švytuokle… Edita Paknienė iš Jonavos suaugusiųjų ir jaunimo mokymo centro teigia, jog tai buvo vienas labiausiai patikusių objektų: „Ypač patiko neįprasta apžvalginė ekskursija traukinuku“. Manau, čia ne vienas pirmąkart išvydo ir visų klevų protėvius, platanus – medžius galiūnus, iškylančius didingo, nepaprasto, šimtmečius, tūkstantmečius skaičiuojančio medžio paveikslu natūralios gamtos  fone. Vienus sodus keičia kiti – prašmatnūs, iki tobulumo išpuoselėti, skatinantys pajusti laiko dvasią, visagalės gamtos ir žmogaus proto bei rankų galią, susimąstyti, ieškoti, pažinti, atrasti... Patvirtinimui – Simonos Erleckienės iš Šiaulių VŠĮ „Mūsų kiemelis“ mintys: „Labirintai, vijokliai, rožynai, jų  spalvos, kompozicijos išliks atminty ilgam... Rotonda su Fuko švytuokle įsirėžė atmintin kaip įspūdingas žmogaus, mokslo ir architektūros kūrinys“.

TREČIA DIENA. Tema – „Estetikos harmonija visuomenės švietimo viešose edukacinėse erdvėse. Edukacinių erdvių kūrimas, savęs tobulinimas – pakopa į šiandieninės mokyklos aplinkos estetiką“. Šios dienos maršruto pranašumas – suderinti gamtiniai, architektūriniai ir istoriniai objektai. Brno senamiesčio bei įstabiosios katedros architektūros ypatumai – pirmieji šios dienos pažintiniai įspūdžiai, apipinti katalpos sniego baltumo žiedų fiesta. Kiek vėliau – iš urbanistinio pasaulio atgal į gamtą! Pažintis su karstinių įgriuvų regionu – ne tik visomis prasmėmis naudingas rakursas į požemio, tamsos, paslapties ir ramybės, tačiau gyvybingą karalystę, bet ir atgaiva karščio nualintam kūnui. Regėjome populiarius Katerinos urvus, kuriuos puošia unikalūs iš kalkakmenio susiformavę stulpai. Tai gamtos suformuoti stalaktitai, stalagmitai ir stalagmatai, leidžiantys nevaržomai žaisti žmogaus vaizduotei. Tai Motinos Gamtos kūrinys – Moravijos karstinis regionas, esantis į šiaurę nuo Brno, priklauso svarbioms karstinėms sritims Centrinėje Europoje, vienas iš penkių urvų, atvertų visiems lankytojams. Buvimas giliai gamtos glėbyje abejingų nepaliko. Štai kaip nuoširdžiai ir atvirai Irma Žemaitė iš Kauno A. Žikevičiaus saugaus vaiko mokyklos, apibendrinasusitikimą su natūraliu gamtiniu objektu: „Gamta kuria stebuklus ir tai mane žavi labiau nei žmogaus kūriniai. Būtent todėl iš visų aplankytų objektų labiausiai patiko Katerinos urvai. Kūną apima vėsa, o viduje nubunda kažkoks lengvas baugumo jausmas. Galimybė pasigrožėti šiuo gamtos stebuklu man buvo tikra dovana!“.

Jau supratome, kad kelionės maršrutas permainingas ir turtingas potyriais – lyg amerikietiškuose kalneliuose. Iš požemių – į Prahos miesto sodus ir parkus, kur Prahos botanikos sodo lauko augalų ekspozicijos, atogrąžos ir paatogrąžės moderniame šiltnamyje „Fata Morgana“, šv. Klaros vynuogynas, lauko edukacinių erdvių įranga ir išmintingas jos panaudojimas. Ėjimas į parką tikslingas. Kiekvienas keliauninkas gavo užduotis – aplankyti, užfiksuoti ir po to pristatyti tam tikras erdves bei išsirinkti labiausiai patikusį augalą. Nors alino karštis, tačiau tai nesutrukdė gėrėtis, domėtis gamtos ir žmogaus sukurtais harmoningais skirtingų klimatinių zonų, skirtingų žemynų augalijos sodais. Kaip sakė Gėliūnė Adomaitytė iš LMNŠC: „Prahos botanikos sodas – tobula erdvė tiek edukacijai, tiek poilsiui“. O štai Aušrinė Birbilienė ir Viktorija Kulevė iš Kauno statybos ir paslaugų mokymo centro džiaugėsi radusios lietuvišką rūtą. Šviesos žaismas, vandens atspindžiai, linksmos kalvos kalvelės, aukšti, senais medžiais apaugę šlaitai, besileidžiantys į slėnį, atviros erdvės ir nedidelės pievutės, besikaitaliojančios su stambiais medžiais ar jų grupėmis, augalijos įvairovė, raustančios sultingos trešnės, skulptūros, nedideli statiniai, integruoti į sodo aplinką – viskas liudijo nuostabaus parko būtį.

Tropiniam karščiui slūgstant gėrėjomės Prahos perlu – auksiniu senamiesčiu, alsuojančiu šimtmečių dvasia: spindinčios didybe aikštės, siauros gatvelės su mažytėmis įvairiausių suvenyrų parduotuvėlėmis, žemai išsirangiusi upė Vltava. Istorinis miesto branduolys – gotikinė Šv. Vito katedra (XIV–XX a.) su karališkaisiais rūmais (XII–XVIII a.). Kiek žemėliau – renesanso stiliaus Belvederio rūmai, daugybė gotikos ir baroko bei eklektinio stiliaus pastatų. „Šv. Vito katedros architektūra, jos bokštų aukštybės, smailėjantys skliautai ir skirtingų laikmečių samplaika – bus tai, kuo dalinsiuosi su artimaisiais ir kolegomis”, – teigė Simona Erleckienė. Mestelėję žvilgsnį dar žemiau, regime vieną iš pagrindinių Prahos simbolių – Karolio tiltą. Dar dvi valandas gyvename ramiu, širdžiai mielu čekiško gyvenimo ritmu, o paskui – smalsių ir besidominčių keliautojų refleksija, atliktų užduočių bei realių sprendimų pristatymas.

KETVIRTA DIENA. Tema – „Čekijos gamtos parkai, saugomos teritorijos visuomenės pažinimui ir edukacijai. Čekijos Moravijos regiono gamta – panašumai ir skirtumai su Lietuva“. Įspūdinga diena Krknošų nacionaliniame parke – įstabioje tundros saloje Europos viduryje, kuriai būdinga savita kalnų ekosistemų mozaika: kalnų miškai ir pievos, Alpių pievos ir kraštovaizdžio unikalumas, paįvairintas įrenginiais vaikų žaidimams bei edukacijai. „Visko ką pamačiau, patyriau, nors mažą dalelę pritaikysiu mūsų vaikų darželio kuriamose edukacinėse erdvėse“, – viltingai sako Romualda Ožalienė iš Šeduvos lopšelio-darželio. Nors šios dienos planus pakilti į aukščiausią Čekijos viršukalnę Snežką sumaišė vėjuotas oras, patyrėme ne menkesnį malonumą užkildami į Ružohorkiir apie 3 kilometrus leisdamiesi pėstute pažintiniais takais, kur apačioje auga bukų ir pušų miškai, aukščiau – eglių ir kėnių giraitės, o viršūnėse – alpinės pievos ir viržynai. Atviruose keltuvuose aikčiojome nuo vis naujai atsiveriančių didingų gamtovaizdžių, persipynusių su kaimiško gyvenimo idile. Nejučia, gal paveiktas gerosios kalnų dvasios, jausmams surandi tinkamą įvardijimą: Gamta + Aš = Laisvė. Ir ak, kokios teisios buvo Virginija Žitkauskienė bei Danutė Piškinaitė iš Alytaus lopšelio-darželio „Volungėlė“ sakydamos: „Už kalnus geriau tik kalnai! Kalnai su neregėtais endemais, uolienų pilnom kišenėm ir svaiginančiu skrydžiu!“.

Giedros, pakilios nuotaikos „vyšnaitė“ – apžvalgos bokštasJanské Lázně miestelyje Krkonoše nacionaliniame parke. Tai 45 metrų aukščio, 1511 metrų ilgio takas medžių viršūnėmissu 6 stotelėmis (3 pažintinės, 3 pramoginės ir kelios vadinamos „adrenalino sekcijos“) ir informatyviomis nuorodomis. Kelionę pradėjome nusileisdami 5 m po žeme.  Interaktyvioje požeminėje ekspozicijoje susipažinome su dirvožemio mikropasauliu. Čia galima tyrinėti šaknis bei mažiausius gyvūnėlius. Galiausiai pasiekėme medinį apžvalgos bokštą, primenantį pražydusios tulpės žiedą ir  iškilusį į 45 metrų aukštį, kur grožėjomės harmoninga apylinkių panorama bei klausėmės iškalbingos tylos. Netrukus pikantišku, greitaeigiu, 12-kos sekundžių nusileidimu sraigtiniu vamzdžiu pasiekėme žemę. Puiki diena! – ką čia daugiau ir bepridursi…

PENKTA DIENA. Tema – „Augalai terasose. Augalų parinkimo ir išdėstymo terasose galimybės ir dizainas“. Keliaujame į Svidnicą, kur aplankome UNESCO saugomą Taikos bažnyčią, apsuptą šimtamečių liepų, įspūdingo grožio kedro rimties. Svidnicos bažnyčia, viena iš dviejų didžiausių medinių bažnyčių Europoje, nustebina įspūdingu interjeru – 7500 žmonių talpinanti bažnyčia puošta XVII a. freskomis, paveikslais, skulptūromis ir ornamentais.

Neilgai trukus – Ksiažo pilies nepakartojami terasiniai sodai su dominuojančiomis ryškiaspalvėmis rožėmis ir violetiniais rododendrais.XIII a. statyta pilis turėjo daug šeimininkų, o Hochbergų šeimai priklausė daugiau nei keturis amžius, iki pat Antrojo pasaulinio karo, kol buvo užimta nacių, o vėliau ir Raudonosios armijos. Stipriai suniokota tvirtovė pradėta restauruoti 1974 m. Pilyje daugiau nei 400 kambarių, ją supa didžiulis parkas su 11 terasų. Ekskursijos metu matėme Žaliąją, Baltąją, Kinų bei ypač puošnią Maksimiljano sales. Pasivaikščiojome po įvairiuose lygiuose įrengtas parko terasas, aplankėme tunelius po pilimi. Ir vėl negaliu necituoti Virginijos Žitkauskienės bei Danutės Piškinaitės: „Lyg taškas kelionės istorijos pabaigai – gražuolės Deizės menės ir rožynai“.

Taigi, regėjome, girdėjome, jautėme daug. Mokėmės pažinti augalus, sužinojome, kaip juos saugiai pritaikyti mokyklų, darželių išorinėse ir vidinėse edukacinėse erdvėse. Kiek išmokome, kiek ir kaip panaudosime savo darbo aplinkoje – parodys laikas, o Snieguolė Baltrėnienė iš Šeduvos lopšelio-darželio įsitikinusi: „Pasisėmiau nemažai idėjų, kurias būtinai taikysiu savo darbe, edukacinėse erdvėse“. Už gautas idėjas, atradimo džiaugsmą, prasmingus pokalbius ir diskusijas visi esame dėkingi LMNŠC Gamtinio ir ekologinio ugdymo skyriaus vedėjui Almantui Kulbiui, to paties skyriaus metodininkei Stasei Mameniškienei, gidei Gražinai Giniotienei. Ir dar… labai knieti paspėlioti, kurioje šalyje Lietuvos švietimo darbuotojai patirties semsis kitąkart… Gal draugiško humoro ir burtų keliu vedini suks Slovėnijos link? Gal. O kol kas – įspūdžiais grįstiems planams įgyvendinti turime ištisus metus.

Nuotraukos

AURELIJA DAUGĖLIENĖ,
Klaipėdos r.Priekulės Ievos Simonaitytės gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja