Jau daugelį metų spalio pirmasis savaitgalis visoje Europoje yra ypatingas ornitologams ir gamtą mylintiems žmonėms. Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centras ne tik moko šalies mokinius pažinti paukščius, bet ir rengia paukščių palydas ir tiriamųjų darbų konkursą visos šalies mokiniams. Geriausieji iš jų kviečiami į konkurso baigiamąjį etapą – mokomąsias ekspedicijas.
Šiais metais tarptautinio projekto „Paskui paukščius“ mokomoji ekspedicija vyko Estijoje. Aplankėme Matsalu, Vilsandi ir Lahemaa nacionalinius parkus. Mokomojoje ekspedicijoje dalyvavo Lietuvos jaunųjų ornitologų mokslinės konferencijos geriausių darbų autoriai ir jų vadovai.
Kartu su mokiniais ir jų mokytojais vyko ornitologas Modestas Bružas, kuris kelionės metu padėjo tinkamai identifikuoti paukščius. Taip pat šioje kelionėje Paukščių stebėjimo patirtimi dalijosi ir Lietuvos ornitologų draugijos projektų vadovas, LMNŠC darbuotojas Gediminas Petkus.
Visos ekspedicijos metu pavyko suskaičiuoti net 74 paukščių rūšis. Daugumą saugomų ir retų paukščių mokiniai išvydo pirmą kartą, todėl ekspedicija neabejotinai praplėtė jų žinias ir akiratį. Kadangi ekspedicijoje dalyvavo ir gamtininkas, biologas, botanikas, LMNŠC gamtinio ir ekologinio ugdymo skyriaus vedėjas Almantas Kulbis, tai mokiniai susipažino ir su augalų įvairove.
Tarptautinio projekto „Paskui paukščius“ kelionės dienoraštis mokinių akimis:
Pirmoji ekspedicijos diena
Pirmasis nacionalinis parkas kurį aplankėme – Matsalu nacionalinis parkas. Čia saugomos šlapynės, maršos, miškų, lankų plotai bei dalis nedidelių Vakarų Estijos salyno salų. Kadangi tai yra vienos didžiausių atvirų šlapynių Europoje, tai ir didelių paukščių sankaupų čia netrūksta. Kasmet rudenį pro šią vietą traukia tūkstantiniai baltaskruosčių berniklių būriai. Čia nakvynei ar laikinam apsistojimui prieglobstį suranda ir retos pilkosios gervės. Nors kelionės metu pylė kaip iš kibiro, bet pasiekus Matsalu nacionalinį parką dangus leido pasigrožėti ir susipažinti su vandens paukščių įvairove. Pilkosios, želmeninės, baltakaktės žąsys Matsalu įlankos salelėse leidosi viena po kitos. Prisijungusios baltaskruostės berniklės ir kuoduotosios antys pildė paukščių rūšių sąrašą. Gulbės nebylės ir retosios gulbės giesmininkės baltavo tolumoje, o jūriniai ereliai, kurių sparnų ilgis siekia net iki 2,50 m, sklandė virš galvų. Taip pat įlankoje stebėjome ir eurazines cyples, klykuoles, didžiąsias antis, pilkuosius ir didžiuosius baltuosius garnius, įvairių rūšių kirus. Šiame parke susipažinome ir su vietine gyventoja, kuri, pasirodo, puikiai pažįsta paukščius ir registruoja atvykstančius paukščių stebėtojus.
Iš Matsalu nacionalinio parko vykome į Virtsu miestą, iš kurio keltu persikėlėme į Muhu salą. Saloje aplankėme etnografinį Koguvos žvejų kaimelį. Čia esančios senovinės sodybos šiaudiniais stogais, juosiamos akmeninių apsamanojusių tvorų, yra tarsi muziejus po atviru dangumi. Jos mena laikus, kai salą valdė švedai. Kai kur ant tvorų guli apverstos senos žvejų valtys – gyventojai net sulūžusias jas pasilikdavo, pagerbdami valtis it kokius šeimos narius. Kiek toliau už kaimo, arčiau jūros, į horizontą žvelgia didžiulė Juhano Smulio – Estijos rašytojo – skulptūra. Pajūryje per teleskopus ir žiūronus matėme įvairių vandens paukščių: klykuolių, kuoduotųjų ančių, ausuotajų kragų ir globaliai nykstančių pasaulyje paukščių nuodėgulių.
Iš Muhu salos vykome į didžiausią Estijoje Saremos salą. Saremoje daug miškų, sodybas saugo samanomis apaugusios, iš riedulių sukrautos tvoros.
Lydimi ornitologų Gedimino Petkaus ir Modesto Bružo keliavome salos takais ir takelias, stebėjome aplinką, mokėmės natūraliose buveinėse atpažinti paukščius pagal siluetus, skrydį, kūno formas, spalvas, dydžius, balsus ir, žinoma, juos skaičiavome. Pirmąją dieną suskaičiavome net 29 rūšių paukščius: zyles, kikilius, kieles, pamatėme kalviuką, alksninuką, gausybę vandens paukščių – kirų, ančių, gulbių, gervių... Gamtininkas, biologas, augalų žinovas Almantas Kulbis mus supažindino su įdomiais saloje augančiais augalais.
Pietrytinėje salos dalyje įsikūręs miestelis – Kuresarė. Tai UNESCO saugojamas Sveikatinimo miestas su relaksacijos centrais, gydyklomis pėsčiųjų takais parkuose, didinga viduramžius menančia pilimi, senamiesčiu. Vaikštinėdami senamiesčio gatvelėmis ir klausydami gido pasakojimo susipažinome su Estijos istorija, kultūriniais ypatumais, tradicijomis. Senajame ąžuolyne, ieškojome orchidinių augalų, o prie paukščių stebėjimo bokšto Kuresarės uosto teritorijoje stebėjome ir skaičiavome paukščius. Kai kurie iš mūsų pirmą kartą pamatėme ausuotąjį kragą, ledines antis, laukius... Įdomi gamtos pažinimo pamoka. Ir ji tęsėsi ne 45 minutes.
Antroji ekspedicijos diena
Antrą kelionės dieną, po pietų, apsilankėme Kaali krateryje. Tai yra pirmasis meteorito krateris Europoje ir antrasis pasaulyje. Viename kvadratiniame kilometre yra net 9 meteorito krateriai. Pagrindinio meteorito kraterio diametras yra 110 metrų, krateris yra 22 metrų gylio. Manoma, kad meteoritas nukrito prieš 4000 metų. Jis svėrė nuo 400 iki 10000 tonų ir krito apie 45 km/s greičiu.
Didelį įspūdį padarė kėlimasis keltu. Įvažiavome į keltą autobusu, o išlipę galėjome vaikščioti po visą keltą, išeitį į denį, grožėtis bangomis ir gamta. Net plaukdami keltu susipažinome su keletu paukščių rūšių – paprastuoju ir rudagalviu kiru.
Taliną pasiekėme ketvirtadienį po pietų. Gidė vedė mus per Estijos sostinės senamiestį. Į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įtrauktas Talino senamiestis – vienas geriausiai išlikusių viduramžių miestų Europoje, išsaugojęs senąją Hanzos laikų dvasią, beveik autentiškas pirklių rezidencijas, akmenimis grįstas siauras gatveles, pasipuošęs viduramžiais statytų bažnyčių smailėmis.
Viru vartai – vienas iš pagrindinių įėjimų į Talino senamiestį. Abiejose vartų pusėse esantys bokštai buvo pastatyti XIV a. Storosios Margaritos bokštas stovi šalia įėjimo į Talino senamiestį. Tokį pavadinimą bokštas gavo dėl to, kad šioje vietoje miesto siena buvo tvirčiausia ir storiausia.
Trečioji ekspedicijos diena
Ankstų penktadienio rytą išvykome į Estijos šiaurinę dalį ir apsilankėme nuostabiame „Lahemaa“ nacionaliniame parke. Nors apėjome tik mažą parko dalį, tačiau vaizdai privertė susižavėti šiuo parku ir norėti grįžti į jį atgal dar ne vieną kartą. Šiame parke ėjome 3,5 km besitiesiančiu „Viru bog“ pažintiniu taku. Šis takas priminė šalia mūsų namų esantį panašų taką Dubravos rezervacinėje apyrubėje, tačiau mažesnę jo versiją. „Lahemaa“ parko didžiąją dalį užima miškai ir pelkės. Stebėjome ne tik paukščius, bet ir augalus. Pavyko pamatyti į Lietuvos raudonąją knygą įrašytą saulašarę – vabzdžiaėdį augalą. Bevaikščiodami taku matėme ne tik pavienius paukščius, bet ir didelį pulką migruojančių žąsų. Tako pabaigoje visi klausėmės tetervino burbuliavimo. Po to vykome į šio parko informacinį centrą, kur susipažinome su parku virtualiai..
Estija pasižymi ypač didelių riedulių, ledynmečiu atneštų iš Skandinavijos, gausa. Didžioji dalis, daugiau kaip 30 m apimties Šiaurės Europos riedulių aptinkami Estijoje. Čia žinomi 62 tokio dydžio akmenys, todėl keliaudami Kasmu gamtos ir istorijos pažinimo taku, aptikome didžiulę gausą riedulių, kurių vieni kilo iš vandens, kiti tūnojo sausumoje. Šią Estijos pakrantę formavo paskutinio ledynmečio daugiau nei vieno kilometro storio ledyno ledas, atnešęs didelius riedulius. Didžiausias riedulys, atneštas į šią pakrantę yra 23,4 m ilgio, 7,8 m pločio, 7,1 m aukščio. Ši teritorija jau nuo 1939 m. buvo saugoma. Įspūdingai atrodo iš vandens kylantys didžiuliai rieduliai, kurie greičiausiai yra didelių riedulių, sugriuvusių į gabalus, liekanos. Kai ledynas pasitraukė iš teritorijos, žemė pradėjo kilti ir tai vis dar vyksta – žemės pakyla 2 mm per metus.
Ketvirtoji ekspedicijos diena
Paskutinę kelionės dieną aplankėme Tartu miesto senamiestį: Rotušės aikštę, Šv. Jono bažnyčią, Domo katedros griuvėsius, „Angelų“ tiltą, stabtelėjome prie paminklo Tartu universiteto įkūrėjui švedų karaliui Gustavui II Adolfui. O po to skubėjome į mokslo ir žinių centrą „AHHAA“. Jau prie muziejaus įėjimo mus pasitiko pirmasis eksponatas – elektromobilis, kurį galima pabandyti pakelti sverto pagalba. Šiame muziejuje viskas kitaip nei tradiciniuose, čia galima liesti viską, ką tik nori, ir išbandyti viską patiems, čia beveik niekas nedraudžiama. Apie 3000 kvadratinių metrų dydžio parodų salėje galima susipažinti su įvairiais nepaprastai įdomiais eksponatais. Vos tik įžengus į šią mokslo technologijomis dvelkiančią erdvę akį patraukė įdomios kėdės: įvairūs iškilimai pritaisyti ant sėdimų krėslų dalių. Atpalaiduojantis jausmas, kuris priverčia stabtelėti ir pabūti čia ilgiau... Po to išbandėme Niutono obelį (energijos mašiną), nuotykių liftą į žemės gelmes, nukeliantį į požeminius planetos sluoksnius. Klaidžiojome veidrodžių labirinte, pasivažinėjome dviračiu ant lyno, pakabinto kelių metrų aukštyje. Buvo baugu, tačiau greit supratome, kad visiškai saugu. Smagu savo kailiu patirti, ką jaučia cirko akrobatai. „Mokslo teatro“ salėje stebėjome pasirodymą, kurio metu buvo atliekami įdomieji fizikos ir chemijos bandymai. Manome, kad į šį mokslo ir žinių centrą tikrai dar sugrįšime, išbandysime tai, ko nespėjome.
Modesto Bružo filmukas apie ekspediciją
Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centras dėkoja visiems mokiniams ir jų mokytojams, dalyvavusiems tiriamųjų darbų konkurse. Baigiamojoje jos dalyje – mokomojoje ekspedicijoje dalyvavo komandos iš Vilniaus Trakų Vokės gimnazijos, Raseinių r. Betygalos Maironio gimnazijos, Vilniaus Šv. Kristoforo progimnazijos, Ignalinos gimnazijos, Raseinių Viktoro Petkaus pagrindinės mokyklos, Raseinių Prezidento Jono Žemaičio gimnazijos, Kauno r. Šlienavos pagrindinės mokyklos, Vilniaus Radvilų gimnazijos, Anykščių r. Troškūnų Kazio Inčiūros gimnazijos, Mažeikių r. Sedos Vytauto Mačernio gimnazijos, Vilniaus Jėzuitų gimnazijos.
