Nepaisant karo ir susikaupusio nuovargio, 2024 m. birželio 20–21 d. svetingasis Lvivas (Ukraina) tapo mokytojų įkvėpimo ir inovacijų centru. Daugiau kaip 2 000 pedagogų iš visos Ukrainos susirinko į festivalį-konferenciją „The Teacher of the Future“ („Ateities mokytojas“). Lietuvos neformaliojo švietimo agentūros direktorius Valdas Jankauskas konferencijoje pristatė Lietuvos neformaliojo vaikų švietimo krepšelio ir STEAM sistemas.
Nors dalį festivalio renginių teko rengti bombų slėptuvėje ir daryti pertraukas dėl oro pavojaus, drastiški iššūkiai, su kuriais dėl karo susiduria Ukrainos švietimo bendruomenė, nesunaikino ukrainiečių pedagogų žingeidumo ir optimizmo, teigia V. Jankauskas.
Kuo svarbus „The Teacher of the Future“ ir kas labiausiai įsiminė šiemetiniame renginyje?
„The Teacher of the Future“ – vienas didžiausių švietimo tematikos renginių ne tik Ukrainoje, bet ir Europoje.
Tai kasmetinis festivalis, pirmasis buvo surengtas prieš 5 metus, jis sutraukė apie 500 dalyvių, šiemet, nepaisant karo, konferencijoje dalyvavo 2500 Ukrainos mokytojų, vadovų, administracijos darbuotojų. Šiemet visus festivalio renginius apjungė bendra tema: „Švietimo galia karo metu“. Festivalį atidarė Ukrainos pirmoji ponia Olena Zelenska, dalyvavo buvę ir esami Ukrainos švietimo ministrai, parlamentarai.
Beje, nors bilieto į festivalį kaina siekė 15 eurų, – gana daug, žinant, jog Ukrainoje mokytojo alga siekia apie 200 Eur, – jau savaitė iki renginio bilietų gauti buvo neįmanoma.
Karas išgrynino auditoriją: į festivalį susirinko žmonės, kuriems nuoširdžiai įdomus švietimas, dominavo jaunesnio amžiaus mokytojai, nevyriausybinių organizacijų atstovai, o diskusijos daugeliu temų buvo tikrai aktyvios.
Ką festivalyje pristatė Lietuvos atstovai?
Iš Lietuvos buvome pakviesti trise: buvęs švietimo ministras Gintaras Steponavičius, pedagogas, Šiaulių r. Dubysos aukštupio mokyklos vadovas Vaidas Bacys ir aš.
Dalyvavome diskusijose, kur pristatėme Lietuvoje įvykdytas švietimo reformas, kalbėjome apie kaimiškas mokyklas, biurokratijos mažinimą, vadovų priėmimo tvarkos reformą ir t.t.
Ukrainoje biurokratijos yra pakankamai daug, jaučiasi, kad tai nepatinka ir švietimo bendruomenei, todėl festivalio dalyviai aktyviai domėjosi lietuviška biurokratijos mažinimo patirtimi, švietimo reformomis, taip pat pasisekimą turėjo kaimiškų mokyklų tema.
Kaip auditorija sutiko jūsų pranešimą apie Lietuvos STEAM ir neformaliojo vaikų švietimo (NVŠ) sistemas? Kokia yra Ukrainos NVŠ sistema, – ar labai skiriasi nuo su lietuviškos?
Susidomėjimas buvo didžiulis. Ukrainoje STEAM kol kas yra tik užuomazgos, nėra sisteminio požiūrio, tad sulaukėme daug klausimų.
Susižavėjimo bei pritarimo sulaukė ir Lietuvos NVŠ krepšelio modelio pristatymas.
Tenka konstatuoti, jog NVŠ srity Ukraina mažiau pažengusi, nei Lietuva.
2016–2018 m. Ukrainos Kremenčiuko raj. buvo įgyvendintas lietuviško NVŠ krepšelio modelio pilotinis projektas. Jis visiškai pasiteisino, nors ir sukėlė nemenką senosios Ukrainoje veikiančios NVŠ sistemos šalininkų pasipriešinimą. Ukrainos švietimo strategijoje yra nuostata, kad toks NVŠ krepšelio modelis, kaip veikia Lietuvoje, kažkada ateityje turės būti įdiegtas ir visoje Ukrainoje.
Tačiau kada tai nutiks, šiandien niekas nežino.
Tačiau kada tai nutiks, šiandien niekas nežino.
Ukrainos mokyklos šiandien sprendžia išgyvenimo klausimus: kaip užtikrinti patalpų šildymą žiemą, elektrą, kur gauti vadovėlių, mokytojų, kur nukreipti mokinius, kurie pabėgo nuo karo.
Tad NVŠ Ukrainoje dabar tikrai nėra prioritetinė švietimo sritis.
Tad NVŠ Ukrainoje dabar tikrai nėra prioritetinė švietimo sritis.
Minėjote, kad festivalis vyko lofte su paruoštomis bombų slėptuvėmis, jūs savo pranešimą irgi skaitėte slėptuvėje. Kokį įspūdį susidarėte apie tai, kaip Ukrainos švietimo bendruomenei sekasi tvarkytis su karo iššūkiais, kokios pedagogų nuotaikos?
Nors nemaža dalis Ukrainos švietimo sistemos dirba nuotoliniu būdu, nes sirenos toje šalyje kaukia nuolat, EBPO (Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos) Tarptautinės moksleivių vertinimo programos PISA duomenimis, švietimas šalyje yra pakankamai geram lygyje. Jaučiasi ir tai, kad Ukrainos švietimo sistemai keliauja didelės lėšos iš Vakarų.
Mano vertinimu, Ukrainos pedagogų nuotaikos nėra blogos – susidarė įspūdis, kad jie jau priprato prie karo. Nors problemų tikrai daug, festivalyje dalyvavę mokytojai buvo žingeidūs ir optimistiški – jiems festivalis yra šventė, nepaisant to, kad renginio saugumo reikalavimai atimdavo daug laiko: į diskusijas eidavai kaip į lėktuvą, tikrindavo rankines, dokumentus ir t.t.
Karas leidžia kitaip įvertinti daugelį dalykų. Štai mes purkštaujame, kad pas mus viskas blogai, reformos stringa, tuo tarpu ukrainiečiai sako, kad jie tik dabar įvertina, ką turi ir ko neteko. Tai, kokiomis sąlygomis jiems dabar tenka dirbti, tikrai yra sudėtinga, nes dalis mokyklų sugriautos, mokiniai išvykę iš okupuotų teritorijų ir mokosi kitose Ukrainos mokyklose ar nuotoliu. Pavyzdžiui, šalia Lvivo esančio Gorodoko municipaliteto meras pasakojo, kad dabar Gorodokas svarsto galimybę mokytis vasarą, o žiemą atostogauti, – kad generatorių nereiktų naudoti.
Kokios nuotaikos Lvive?
Į miestą išėjome apie 9 val. vakaro. Nustebau, kad gatvėse atmosfera džiaugsminga, pilni barai, daug žmonių, visi šypsosi, lyg jokio karo nebūtų.
Galbūt taip yra dėl to, kad Lvivas – ne ta zona, kurią kasdien bombarduotų.
Nors iššūkių tikrai daug, ukrainiečiai optimistiški: sutikti kijeviečiai juokavo, kad avarijose Kijeve žūva vis dar daugiau žmonių, nei Kijeve per bombardavimą.
Kita vertus, geriau įsiklausius girdėti ir pesimizmo gaidelių.
Kita vertus, geriau įsiklausius girdėti ir pesimizmo gaidelių.
